Dėl neturtinės žalos priteisimo
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-01 sprendimas civ. b. 2-30391-996/2020)
Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su Vilniaus DGK 2020-07-30 sprendimo Nr. DGKS-4835 (darbo bylos Nr. APS-131-14996) dalimi, kuria buvo nuspręsta išieškoti jai iš atsakovo (darbdavio) 1000 Eur neturtinę žalą, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo 3000 Eur neturtinę žalą bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas ieškovės (darbuotojos) ieškinį tenkino visiškai. Nurodė, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Pagal CK 6.250 str., neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus (LAT 2015-10-15 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-561-684/2015).
Nagrinėjamoje byloje teismas įvertinęs garso įrašą konstatavo, jog įmonės vadovas kilusio konflikto su ieškove metu, apie 30 min., viešai (girdint restorano lankytojams ir įmonėms darbuotojams) necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais išvadindamas ieškovę, įžeidžiančius žodžius sistemingai kartodamas, peržengė tiek padoraus žmogaus elgesio ribas, tiek įmonės vadovo dalykinio elgesio ribas, pats (o ne darbuotoja) menkino įmonės reputaciją, ginčo dalykiškai nenutraukė, o jį vystė, gilino, siekdamas sumenkinti ieškovės garbę ir orumą. Teismas sprendė, kad atsakovas (darbdavys) pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 24, 30 str. nuostatas, sukėlė ieškovei dvasines kančias, pažeminimą, dėl ko ieškovei iškilo psichiatro konsultacijų poreikis, todėl ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą visiškai pagrįstas. Teismas taip pat atsižvelgė į bylos aplinkybę, jog aptariamo pobūdžio atsakovo (darbdavio) elgesys su ieškove yra ne pirmas, taip pat atsakovas neginčijo ieškovės teiginių apie pasikartojantį atsakovo (darbdavio) panašų elgesį darbo vietoje su ieškove. Taigi, teismas sprendė, kad yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos ir priteisė ieškovės (darbuotojos) naudai 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies mokėjimo
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-06 sprendimas civ. b. e2-26589-1125/2020)
Ieškovas (darbdavys) prašė panaikinti 2020-06-25 Vilniaus DGK sprendimą Nr. DGKS-4173 (darbo bylos Nr. APS-131-12346) dalyje dėl 249,02 Eur kintamosios darbo užmokesčio dalies už 2019 m. gruodžio – 2020 m. vasario mėn. priteisimo atsakovei (darbuotojai). Nurodė, jog atsakovės prašymas negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas apskritai, nes atsakovė praleido DK 220 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių kreipimosi į DGK procedūrinį terminą ir DK 209 str. 1 d. nustatytą 2 mėnesių kreipimosi į DGK terminą. Taip pat nurodė, kad darbo užmokesčio kintamosios dalies mažinimas buvo vykdomas pagal Darbo apmokėjimo sistemos 28 p., pagal kurį, kintama darbo užmokesčio dalis skiriama ir gali būti perskaičiuojama atsižvelgiant į darbo krūvio svyravimus, asignavimų valdytojo patvirtintas kalendoriniams metams lėšas ir kt.
Teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė. Nustatė, jog viena iš aplinkybių, kuria darbdavys įrodinėjo, kad darbuotoja neturi teisės gauti ginčijamą 249, 02 Eur dydžio priedą yra ta, kad darbuotoja yra praleidusi terminą ginti šią savo teisę. Teismas pažymėjo, jog DK 220 str. 1 d. ir DK 231 str. 1 d. nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV d. VII sk. „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 str.) normos. Taip pat, DK 231 str., reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 4 d. nustatyta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Taigi, teismas netikrina ir neperžiūri DGK sprendimo taip pat ir DK 220 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių kreipimosi termino aspektu. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į DGK ir jo (ne)atnaujinimo DGK sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, priėmimui ir nagrinėjimui teisme. Gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, teismui būtina išsiaiškinti, ar buvo laikytasi privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos <...> (LAT 202002-20 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-28-701/2020). Taigi, teismas aptariamą ieškovo argumentą atmetė.
Teismas nagrinėjamoje byloje vertino, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostę darbo teisiniai santykiai pagal darbovietėje patvirtintą darbo apmokėjimo sistemos aprašą už darbuotojo atliktas darbo funkcijas jai mokant kintamą darbo užmokesčio dalį atitinka DK 142 str. 1 d. 1 p. nustatytus premijavimo tikslus. To paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad jeigu premijuoti numatyta pagal šio straipsnio 1 d. 1 p., darbo santykių pasibaigimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos sumokėti premiją, kurios dydis proporcingas darbo laikui per laikotarpį, už kurį skiriama premija, jeigu šalys nenustato kitokio laikotarpio. Nors šiuo atveju darbo santykiai nebuvo pasibaigę, bet aptarta norma, teismo vertinimu, atspindi darbo teisinių santykių specifiką, kad už jau atliktą darbą turi būti atsiskaitoma nustatyta ir šalių sulygta tvarka, t. y. pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, už kurį skaičiuojama kintama darbo užmokesčio dalis ir per kurį darbuotojas tinkamai atliko jam pavestas funkcijas, darbdavys neturi teisės spręsti, kad bus mokama kitokio dydžio kintamoji dalis ir ją perskaičiuoti sumažinant, kai darbuotojas jau faktiškai yra įgijęs teisę gauti kintamąją atlyginimo dalį už praėjusį laikotarpį.
Apibendrindamas teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo (darbdavio) ieškinį, todėl ieškinį atmetė, priteisė atsakovei (darbuotojai) 249,02 Eur dydžio kintamąją darbo užmokesčio dalį bei 1364 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek teisme ginčas buvo išspręstas darbuotojos naudai.
Dėl pagrindo (ne)išmokėti priemoką
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-17 sprendimas civ. b. Nr. e2-33069-1125/2020)
Ieškovas (darbdavys) prašė panaikinti Vilniaus DGK 2020-08-25 sprendimą Nr. DGKS-5244 (darbo bylos Nr. APS-131-15389) ir pripažinti, kad ieškovo įsakymas dėl rašytinio įspėjimo skyrimo atsakovui (darbuotojui) ir priemokos prie darbo užmokesčio neišmokėjimo yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad patikrinus autobusų eismą pagal elektroninio bilieto įrangos parodymus, nustatyta, kad autobuso vairuotojas (atsakovas) nesilaikė nustatyto eismo tvarkaraščio, t. y. iš pradinės stotelės „Žvėryno žiedas“ išvyko 8.56 val., nors pagal nustatytą tvarkaraštį turėjo išvykti 8.43 val. Darbuotojui pateiktas reikalavimas paaiškinti dėl kokių priežasčių jis nesilaikė nustatyto eismo tvarkaraščio ir iš pradinės maršruto stotelės išvyko vėliau. Darbuotojas pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad pavėlavo išvažiuoti dėl piliečio KET pažeidimų trukdančių atlikti darbo funkcijas, dėl ko buvo kviesta policija. Kelionės lape pažymėjo laiką ir aplinkybes. Ieškovė pažymėjo, kad nukrypimas nuo grafiko galimas tik dėl rimtų, objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Darbdavio vertinimu šiuo atveju tokių priežasčių nebuvo.
Teismas atmetė ieškovo ieškinį. Nustatė, kad atsakovui įsakymu buvo nutarta skirti rašytinį įspėjimą, nurodyti apskaitos skyriui neišmokėti 25 procentų 2020 m. gegužės mėnesio dydžio priemokos. Darbuotojas, nesutikdamas su įspėjimu bei nurodymu neišmokėti priemokos kreipėsi į DGK prašydamas įpareigoti darbdavį atšaukti įsakymą, kaip nepagrįstą, ir išmokėti jam už 2020 m. gegužės mėnesio dydžio neišmokėtą priemoką 31,17 Eur. Vilniaus DGK 2020-08-25 sprendimu nuspręsta darbuotojo prašymą tenkinti bei pripažinti ieškovo generalinio direktoriaus įsakymą nepagrįstu.
Teismas pažymėjo, kad nors DK tiesiogiai neįtvirtintas drausminio poveikio priemonių taikymas, tačiau pagal DK nuostatas tokios poveikio priemonės galimos, kaip pavyzdys viena iš tokių priemonių yra reglamentuota DK 142 str. 2 d. (Vilniaus apygardos teismo 2020-10-08 nutartis civ. b. Nr. e2S-1521-910/2020). Minėtoje DK 142 str. 1 d. nustatyti galimi darbuotojo premijavimo tikslai: darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį (1 p.); darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (2 p.). Tas pats straipsnis kaip ir nurodyta aukščiau reglamentuoja, jog premija, numatyta šio straipsnio 1 d. 2 p., gali būti neskiriama, jeigu darbuotojas per paskutinius šešis mėnesius padaro pareigų, nustatytų darbo teisės normose ar darbo sutartyje, pažeidimą (DK 142 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje darbuotojui priedas prie darbo užmokesčio nebuvo išmokėtas, darbdaviui vertinat, jog darbuotojas padarė darbo pareigų pažeidimą. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas savo darbo funkcijas ir vairuodamas maršrutinę transporto priemonę, vėlavo išvykti pagal grafiką, kadangi maršrutiniam transportui buvo sudaryta kliūtis ir neduotas kelias kaip to reikalauja KET. Teismo vertinimu, ši aplinkybė yra laikytina objektyvia priežastimi dėl kurios maršrutinis transportas vėlavo pagal grafiką, todėl nebuvo pagrindo darbuotojui taikyti drausminę atsakomybę ir neišmokėti 31,17 Eur priemokos prie darbo užmokesčio.
Taigi, teismas sprendė panaikinti ieškovo generalinio direktoriaus įsakymo 2 dalį, kuria nurodyta apskaitos skyriui neišmokėti 25 procentų 2020 m. gegužės mėnesio priemokos darbuotojui, priteisė atsakovui (darbuotojui) 31,17 Eur priedą bei 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad DGK ir teismas vienodai įvertino faktines bylos aplinkybes ir išsprendė bylą darbuotojo naudai.
Dėl dienpinigių mokėjimo
(Šiaulių apygardos teismo 2020-12-14 sprendimas civ. b. Nr. e2A-813-372/2020)
Ieškovas (darbdavys) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas patvirtinti, kad ieškovas yra išmokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovui (darbuotojui), įskaitant dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį. Nurodė, kad 2020-06-09 Telšių DGK sprendimu Nr. DGKS-3936 (darbo bylos Nr. APS-110-11612) darbuotojo prašymą tenkino, priteisė atsakovo naudai dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį (961,00 Eur). Pažymėjo, kad DGK priteisė esą neišmokėtus dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį, nes banko mokėjimuose nėra pavedimo paskirtyje nurodytos eilutės „dienpinigiai už 2020 m. gruodžio mėnesį“. Ieškovė nurodė, kad DGK neanalizavo ieškovo pateiktų buhalterinės apskaitos duomenų, kurie pagrindžia, kad visos atsakovui priklausančios sumos, susijusios su darbo santykiais, buvo sumokėtos.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas nei DGK, nei teismui nepateikė duomenų apie išmokėtus dienpinigius / komandiruotpinigius už gruodžio mėnesį, todėl ieškovo paaiškinimus, kad dienpinigiai už gruodžio mėnesį atsakovui buvo išmokėti su kitomis vėliau sumokėtomis sumomis, teismas laikė nepagrįstais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktos avansinės apyskaitos, įsakymai, kuriais darbuotojas nuo pat įdarbinimo įmonėje dienos iki atleidimo iš darbo buvo siunčiamas į komandiruotes Europos šalyse, už kurias jam buvo priskaičiuojami dienpinigiai, yra nepasirašytos darbuotojo. Teismas nurodė, kad ieškovas rėmėsi atsakovo nepasirašytais įsakymais bei avanso apyskaitomis, taigi, sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad yra visiškai atsiskaitęs su atsakovu.
Apeliacinės instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino. Nustatė, kad ieškovas (darbdavys) įsipareigojo mokėti darbuotojui MMA, padidintą 1,31 koeficientu, įskaitant laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbo naudotojui. Sutartyje buvo numatyta, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, gali būti mokami dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigius, tačiau ne mažesni kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas ir Finansų ministerijos patvirtintas komandiruočių į užsienį dienpinigių normas; kiekvienu konkrečiu atveju dienpinigių norma nustatoma įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu).
Teismas pažymėjo, kad pagal DK 214 str. 3 d. įtvirtintą specialią įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose taisyklę, ne darbuotojas turi įrodyti savo reiškiamo reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias sumas pagrįstumą, bet darbdaviui tenka pareiga įrodyti tinkamo atsiskaitymo faktą. Tokia taisyklė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad darbdavys atsako už tinkamą darbo santykių įforminimą, savo vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą, todėl darbdavys privalo turėti visus finansines operacijas patvirtinančius dokumentus, kuriuos, įrodinėdamas atsiskaitymo su darbuotoju faktą, privalo pateikti teismui.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pateikė buhalterinius duomenis bei finansines operacijas patvirtinančius dokumentus, kurie įrodo atsiskaitymo su jos buvusiu darbuotoju (atsakovu) faktą. Taigi, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas nepateikė duomenų apie išmokėtus dienpinigius / komandiruotpinigius už gruodžio mėnesį yra nepagrįstos bei prieštaraujančios byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo pateiktus dokumentus, todėl išvadas padarė visiškai formaliai, neatlikęs visų pervestų sumų skaičiavimo.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog su atsakovu yra visiškai atsiskaitęs, todėl ieškovo ieškinį tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – patvirtino, kad ieškovas (darbdavys) yra išmokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovui (darbuotojui), įskaitant dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį. Taip pat teismas sprendė išieškoti ieškovui iš atsakovo patirtas 496,90 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei 38,00 Eur apeliacinės instancijos teisme.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme, skirtingai nei DGK, byla išspręsta darbdavio naudai.
Dėl darbo santykių kvalifikavimo ir darbuotojo valios išraiškos vertinimo nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-30 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-243-248/2020)
Ginčas byloje kilo dėl darbo užmokesčio priteisimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Ieškovas (darbdavys) prašė panaikinti DGK 2019-03-20 sprendimą Nr. DGKS-1692 darbo byloje Nr. APS-36-3851, kuriuo atsakovo (darbuotojo) prašymas buvo tenkintas iš dalies – nuspręsta išieškoti darbuotojui nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei netesybas.
Teisme atsakovas (darbuotojas) priešieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš ieškovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas (kreipdamasis į DGK atsakovas neginčijo atleidimo iš darbo teisėtumo).
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovo atleidimą iš darbo DK 55 str. pagrindu neteisėtu, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, netesybas ir neturtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Kasaciniu skundu ieškovas (darbdavys) prašė atmesti priešieškinio reikalavimą dėl atsakovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Kasacinis teismas (toliau ir – LAT, Teismas) išnagrinėjęs kasacinį skundą, sprendė, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nenustatė pagrindinių faktinių ir teisinių aplinkybių, būtinų bylai teisingai išspręsti, neatskleidė bylos esmės, todėl teismų sprendimus panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
LAT pažymėjo, kad teisingam bylos išnagrinėjimui visų pirma svarbu nustatyti, dėl kokios funkcijos (pareigų) atlikimo su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis, kadangi nuo to gali priklausyti, ar taikomi atitinkami darbo sutarties nutraukimo ypatumai bei kilusio darbo ginčo nagrinėjimo tvarka. Darbo sutartyje tiksliai nenurodant, dėl kokios funkcijos atlikimo susitarta, ši darbo sutarties sąlyga turi būti nustatyta, aiškinant darbo sutartį, jos turinį. DK 6 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutarčių nuostatos aiškinamos, atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 str.). Nurodytame straipsnyje įtvirtinti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo darbo apmokėjimo ir kiti principai. DK 6 str. 2 d. nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Teismas taip pat pažymėjo, jog sprendžiant, dėl kokios darbo funkcijos atlikimo susitarta su atsakovu, atsižvelgtina ne tik į sutarčių nuostatų aiškinimo taisykles, bet ir į darbovietėje susiklosčiusią ankstesnę praktiką, realiai darbuotojo vykdytas funkcijas, jų atlygintinumą, į tai, kaip šios darbo sutarties turinį suprato sutarties šalys ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teismas atkreipė dėmesį, kad svarbu yra tai, jog darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. Dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014). Sprendžiant dėl darbo sutartį nutraukti siekiančio darbuotojo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, svarbu atsižvelgti ir į darbo sutartį siekiančio nutraukti darbuotojo pareigybinį statusą ir atitinkamai turimo statuso nulemtus reikalavimus, ypatumus, kurie gali teikti pagrindą tokio darbuotojo veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus, siekiant nustatyti, ar asmuo, įgyvendindamas savo darbo teises, veikia sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, ar nepiktnaudžiauja savo darbo teisėmis <...> (LAT 2009-12-04 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-551/2009). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014).
Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad ieškovas (darbdavys) pateikė į bylą atsakovo pareiškimą dėl atleidimo iš pareigų pagal DK 55 str., t. y. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atsakovas (darbuotojas) tvirtino, kad šio pareiškimo jis nepasirašė. Teismas nurodė, kad jeigu būtų nustatytas faktas, kad darbuotojas aptariamo pareiškimo nepasirašė, tai reikštų, kad jo valios nutraukti darbo santykius iš viso nebuvo. Tai sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 str. pripažinti neteisėtu. Jeigu būtų nustatyta, kad parašas pareiškime yra darbuotojo, darbo sutarties nutraukimo neteisėtumas galėtų būti konstatuotas, tik darbuotojui įrodžius, kad pareiškimo turinys neatitinka jo tikrosios valios, o yra parašytas dėl kokios nors neteisėtos įtakos. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai tokių faktinių aplinkybių nenustatė.
LAT taip pat pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad darbuotojas pasirašė darbdavio atspausdintą prašymą nutraukti darbo sutartį, nėra pagrindas savaime konstatuoti darbuotojo valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką darbuotojo valios formavimuisi (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013). Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškime buvo nenurodyta jo surašymo data, tačiau ji aktuali tik sprendžiant dėl įspėjimo terminų laikymosi. Teismas pažymėjo, jog darbdaviui sutinkant, darbo sutartis gali būti nutraukta nuo bet kurios pareiškime nurodytos datos. Darbdavio sutikimą su darbo santykių nutraukimu nuo darbuotojo nurodytos datos gali patvirtinti darbdavio sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo (DK 65 str. 1, 3 d.) nuo tos datos, tam nebūtinas atskirai išreikštas darbdavio sutikimas. Darbo sutarties nutraukimo priežastys pareiškime privalomai turi būti nurodomos tais atvejais, kai jos reikšmingos tam tikro darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir jo pasekmių taikymui; kitais atvejais jos gali būti nurodomos, tačiau nėra privalomos. Neatsiskaitymas su darbuotoju jo atleidimo dieną lemia atsakomybę darbdaviui (DK 147 str. 2 d.), tačiau neatspindi darbuotojo valios dėl darbo santykių pabaigos.
Teismas taip pat pažymėjo, jog įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (LAT 2020-07-01 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-206-684/2020). Nagrinėjamu atveju esančių įrodymų nepakakus nustatyti, ar pareiškimą pasirašė atsakovas (darbuotojas), teismas nurodė, jog yra svarstytinas rašysenos ekspertizės skyrimo klausimas. Pažymėjo, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 str. 1 d.).
Taigi, kasacinis teismas sprendė, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės, todėl perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, kaip ir DGK, bylą buvo išnagrinėję darbuotojo naudai.
Dėl darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį mokėjimo (DK 47 str. 1 d. 1 p.)
bei delspinigių ir netesybų skaičiavimo (DK 147 str.)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-320-684/2020)
Ieškovas (darbdavys) teismo prašė panaikinti Vilniaus DGK 2019-07-16 sprendimo Nr. DGKS-4337 (darbo byla Nr. APS-131-11696) skundžiamą dalį, kuriuo DGK nusprendė išieškoti atsakovės (darbuotojos) naudai 1983,66 Eur darbo užmokestį už prastovą. Ieškovo teigimu, nebuvo teisinio pagrindo sumokėti atsakovei už prastovą, nes atsakovei buvo siūlomas darbas nuo 2019-04-01 eiti vadovo pareigas, tačiau atsakovė nesutiko, pasiūlymą atmetė, todėl priverstinė atsakovės prastova atsirado dėl jos pačios kaltės.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, sprendė priteisti atsakovei (darbuotojai) iš ieškovo (darbdavio) darbo užmokestį už prastovą, taip pat netesybas. Nustatė, kad darbuotoja pateikė darbdaviui prašymą dėl grįžimo į darbą po motinystės atostogų nuo 2019-04-01. Darbdavys pasiūlė darbuotojai nuo 2019-04-01 eiti vadovo pareigas, tačiau darbuotoja nesutiko. Siekusiai grįžti iš vaiko priežiūros atostogų bei pateikus prašymą, darbdaviui nesuteikiant darbo vietos, 2019-04-01 įsakymu „Dėl prastovos skelbimo“ atsakovei nuo 2019-04-01 paskelbta prastova. Ieškovas atsakovei nemokėjo jokio darbo užmokesčio ir nedraudė socialiniu draudimu laikotarpiu nuo 2019-04-02 iki pat ginčo nagrinėjimo teisme.
Teismas, taikydamas DK 47 str., reglamentuojantį prastovą, nurodė, kad atsakovei už 2019 m. balandžio mėnesį turėjo būti mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau ir – MMA), sudaranti 555 Eur, o už 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, – po 222 Eur darbo užmokesčio (40 procentų MMA). Taip pat, atsižvelgdamas į DK 147 str., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-30 įsakymu Nr. A1-60 patvirtintą 0,07 proc. delspinigių dydį, teismas nusprendė priteisti tvirta suma netesybas – 222 Eur, dauginant iš 6 mėnesių, tai sudaro 1332 Eur, nurodydamas, kad kartu tai ir kompensacinė išmoka atsakovei, nesant pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes priešieškinis nebuvo pareikštas.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Aiškindamas DK 47 str. nuostatas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo mokėti MMA ne vien už pirmą (priklauso tik iki 3 darbo dienų), bet ir paskesnius prastovos mėnesius. Taip pat teismas atsižvelgdamas į atsakovės patirtus nepatogumus, išgyvenimus, juos įvertinęs, padarė išvadą, kad darbuotojos, kaip silpnesniosios santykio šalies, interesus labiau atitiktų jai priteisiamos netesybos (DK 147 str. 2 d.), o ne delspinigiai (DK 147 str. 1 d.).
Kasaciniu skundu atsakovė (darbuotoja) prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (nesutiko su 222 Eur suma už mėnesį, t. y. 40 proc. nuo MMA) ir priimti naują sprendimą, priteisiant atsakovei iš ieškovo po 1 MMA (555 Eur) už kiekvieną prastovos mėnesį ir kt.
Kasacinis teismas nurodė, kad prastovos atvejais darbdavys turi galimybę darbuotojui mokėti mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Kita vertus, atsižvelgiant į darbuotojo interesus, teisės normos nustato tam tikras teisės į darbą, darbo užmokestį garantijas darbuotojui, negalinčiam dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus (LAT 2011-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-247/2011).
LAT nurodė, kad iš DK 47 str. 2-4 d. teisinio reglamentavimo expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) darytina išvada, kad už pirmą prastovos dieną mokamas vidutinis darbo užmokestis, už antrą ir trečią dienas – du trečdaliai vidutinio darbo užmokesčio, jeigu nereikalaujama, kad darbuotojas būtų darbe, ir už kitą prastovos laikotarpį nuo ketvirtos dienos – 40 proc. vidutinio jo darbo užmokesčio. Tačiau už visą pirmą prastovos mėnesį darbuotojui mokamas darbo užmokestis turi būti ne mažesnis kaip 1 MMA, nes DK 47 str. 5 d. nustatyta, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu MMA, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma.
LAT nurodė, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami DK 47 str. 2–5 d. taisykles, skaičiavo už prastovą mokėtinas sumas darbuotojai nuo MMA, nes byloje šalys nepateikė duomenų apie darbuotojos iki prastovos gautą didesnį vidutinį darbo užmokestį už 1 MMA – 555 Eur. Taigi šalims nepateikus duomenų apie atsakovei mokėtą kitokio dydžio darbo užmokestį teismai pagrįstai už pirmą neterminuotos prastovos mėnesį nustatė 1 MMA apmokėjimo dydį ir už tolesnių prastovos mėnesių laikotarpius – po 40 proc. MMA, t. y. už pirmą prastovos mėnesį – 2019 m. balandžio mėnesį – turėjo būti mokama 1 MMA, sudaranti 555 Eur, o už 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, – po 222 Eur darbo užmokesčio (40 procentų MMA).
Apibendrindamas LAT sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta, todėl nutartį paliko nepakeista. Pažymėtina, kad ginčą nagrinėjusi DGK, sutinkamai su kitų DGK praktika, taikė DK 47 str. įtvirtintą nuostatą dėl minimaliosios mėnesinės algos mokėjimo kitaip nei teismai aptariamoje byloje, t. y. sprendė išieškoti darbuotojai visą MMA (ne 40 procentų MMA) už visus prastovos mėnesius, o ne tik už pirmąjį prastovos mėnesį (visą MMA), kaip sprendė šioje byloje visų instancijų teismai. Taip pat pastebėta, kad DGK praktikoje, skirtingai nei aptariamoje LAT nutartyje, DK 147 str. 2 d. numatytos netesybos (taip, kaip ir numato DK) taikomos tik darbo santykiams pasibaigus.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimo bei išmokėjimo, kai sudarytas susitarimas dėl papildomo darbo
(DK 35 str. 7 d., Aprašo 8 p.)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-09 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-332-701/2020)
Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2019-07-22 sprendimu Nr. DGKS-4442 (darbo bylos Nr. APS-1-12110), kuriuo buvo atmestas jo prašymas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, prašė teismo pripažinti neteisingu atsakovo (darbdavio) apskaičiavimą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir sumokėti ieškovui kompensaciją, taip pat priteisti netesybas už pavėluotą atsiskaitymą DK 147 str. 2 d. pagrindu. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas pagrindine sutartimi įtvirtintas pareigas, dirbo papildomą darbą, kuris buvo apmokamas iš lėšų, gautų už darbdavio vykdomus projektus. Pagal Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-21 nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) 5.1. p., darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1.–3.4. papunkčiuose, taip pat ir už papildomą darbą, nesvarbu, iš kokio darbdavio finansavimo šaltinio jis apmokamas. Atsakovas vidutinį darbo užmokestį nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijai skaičiavo neteisingai – už papildomą darbą vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo atskirai ir tą papildomo darbo vidutinį darbo užmokestį taikė ne visoms nepanaudotų kasmetinių atostogų dienoms, o tik tokiai jų daliai, kiek dengė darbdavio projektų lėšos, todėl dalis kompensacijos už tam tikrą dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų liko neišmokėta.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį taip pat atmetė.
Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad jam neturėtų būti taikomos DK 35 str. 7 d. („Jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo numatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis <...>, jos šiam darbuotojui taikomos tik tada, kai atliekama papildoma funkcija, ir tik tiek, kiek ji atliekama“) ir Aprašo 8 p. („DK 35 str. 7 d. nustatytu atveju, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo numatytą papildomą darbo funkciją, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atskirai pagal Aprašą iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją“) nuostatos. Nurodė, jog tiek papildomo susitarimo 1 p., tiek direktoriaus įsakymo 1 p. aiškiai įtvirtinta papildomo darbo sąlyga – darbas laisvu nuo pagrindinio darbo metu, taigi šalys susitarė dėl darbo funkcijų jungimo, kaip tai nustatyta DK 35 str. 1 d., todėl nagrinėjamu atveju taikomos DK 35 str. 7 d. bei Aprašo 8 p. nuostatos ir, darbuotojui atliekant sulygtą papildomą darbą, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Aprašą atskirai iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad Aprašo 8 p., priešingai nei teigia ieškovas, yra taikomas visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo. Nustatė, kad ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimą dėl papildomo darbo, įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų, todėl kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui turi būti skaičiuojama atskirai pagal kiekvieną susitarimą.
Kasaciniame skunde ieškovas (darbuotojas) teigė, kad, nors jis ir dirbo pagal papildomą susitarimą darbo funkcijų jungimo būdu, tačiau byloje nėra įrodymų, kad jis būtų įgijęs bent kokią DK 35 str. 7 d. minimą teisę, todėl Aprašo 8 p. jam netaikytinas.
Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 35 str. 7 d. bei Aprašo 8 p. Pažymėjo, kad susitarimas dėl papildomo darbo nekvalifikuotinas kaip savarankiška, atskira darbo sutartis. Darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtą papildomą darbo funkciją, gali įgyti teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (pvz. ilgesnės trukmės kasmetinėmis atostogomis), teisės į kurias vykdydamas pagrindinę darbo funkciją jis neturi.
LAT konstatavo, kad DK 35 str. 7 d. įtvirtinta norma taikoma tik esant joje nurodytoms sąlygoms – jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis. Jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to neįgyja teisės naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis, tai nurodyta teisės norma, nesant joje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, netaikytina.
LAT taip pat nurodė, kad Aprašo 8 p. taikytinas tik DK 35 str. 7 d. nustatytu atveju, t. y. jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to įgyja teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis.
Apibendrindamas kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Aprašo 8 p., nurodydamas, jog ši teisės norma taikoma visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 35 str. 7 d., nes ją taikė nenustatęs šios teisės normos taikymo sąlygos – ar ieškovas, atlikdamas susitarimuose dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to įgijo teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, atostogomis ir kita), taip pat motyvuodamas tuo, kad ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimą dėl papildomo darbo įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų, nenurodė šį teiginį patvirtinančių teisinių argumentų.
Paminėtina, kad DGK bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai, tačiau vis dėlto skirtingai nei kasacinis teismas, aiškino ir taikė aptariamas DK 35 str. 7 d. bei Aprašo 8 p. nuostatas.
Dėl kolektyvinių sutarčių nuostatų taikymo ir diskriminacijos draudimo priklausymo profesinei sąjungai aspektu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-16 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-348-403/2020)
Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su DGK sprendimu Nr. DGKS-1443 (darbo bylos Nr. APS-36-3122), kuriuo DGK iš dalies tenkino atsakovės (darbuotojos) prašymą bei išieškojo atsakovės naudai iš ieškovo 300,00 Eur išmoką jubiliejaus proga šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. („profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį kaip 10 metų darbo stažą bendrovėje ir ne mažesnę kaip 6 mėnesių nepertraukiamą narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 Eur (atskaičius mokesčius) priedas“) pagrindu, kreipėsi į teismą, prašydamas atmesti atsakovės reikalavimą kaip nepagrįstą. DGK konstatavo, kad, atsižvelgiant į teisės normų bendrumo principą, kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, suteikiama teisė (garantija) turi abstraktų adresatą – visus darbuotojus, kuriems taikoma (aptariamu atveju – šakos) kolektyvinė sutartis, o adresato susiaurinimas iki tam tikrų profesinių sąjungų narių rato pripažintinas darbuotojų lygybės principo pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį tenkino. Nurodė, kad ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga. Nuostatos kaip 4.9.7. p. įtvirtinimas į Kolektyvinę sutartį, pagrindžiant ją DK 197 str. 1 d., turi būti vertinamas kaip diferencijuotas reguliavimas (o ne diskriminuojantis). Teismas sutiko su argumentu, kad „diskriminavimo apraiška nebūtų laikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams“ (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Tomas Davulis, P. 522, 2018 m. Vilnius).
Apeliaciniu skundu atsakovė (darbuotoja) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažįstant, kad atsakovė buvo diskriminuojama dėl darbo užmokesčio ir priedo mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovės (darbuotojos) reikalavimą dėl jos diskriminavimo mokamo darbo užmokesčio pagrindu. Teismas sprendė, jog vienkartinis 300,00 Eur priedas, išmokamas darbuotojams, kurių darbo stažas bendrovėje yra ne mažesnis kaip 10 metų, nepertraukiama narystė profesinėje sąjungoje, pasirašiusioje kolektyvinę sutartį – ne mažesnė kaip 6 mėnesių ir jie švenčia 50 bei 60 metų jubiliejų, neturėtų būti suprantamas kaip darbo užmokesčio dalis.
Teismas pažymėjo, jog įvertinus kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. įtvirtintą sąlygų visetą, kuriam esant darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio vienkartinio 300,00 Eur priedo išmokėjimo, darytina išvada, kad tokio pobūdžio priedas, dėl kurio mokėjimo yra kilęs ginčas, šiuo atveju nėra mokamas už įgytą kvalifikaciją, taip pat negali būti aiškinamas kaip premija už atliktą darbą, nustatytą šalių susitarimu ar mokamą pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą ar atitinkamai darbdavio iniciatyva skiriama paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Taigi, sprendė, kad aptariamu atveju darbo užmokesčio sąvoka negalėjo būti aiškinama plečiamai, kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. numatytą vienkartinį 300,00 Eur priedą, pagal jo suteikimo tikslą, sietiną su, visų pirma, lojalumo darbdaviui skatinimu, naryste profesinėje sąjungoje ir asmens pragyvento gyvenimo laikotarpio trukme, pripažįstant darbo užmokesčio dalimi. Nurodė, jog nagrinėjamos situacijos kontekste negalėjo būti prieita prie išvados, jog kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nukrypta nuo imperatyviųjų įstatymo normų, reglamentuojančių asmenų lygybės principą, diskriminuojant darbuotojus, nepriklausančius profesinėms sąjungoms, pasirašiusioms kolektyvinę sutartį.
Kasacinis teismas taip pat atmetė atsakovės (darbuotojos) reikalavimą ieškovui dėl 300 Eur išmokos kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. pagrindu.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė (darbuotoja) teigė, kad ieškovo (darbdavio) atsisakymas sumokėti ginčo išmoką diskriminuoja atsakovę dėl jos priklausymo profesinei sąjungai. Atsakovė, be kita ko, rėmėsi Europos Sąjungos teisės nuostatomis ir Teisingumo Teismo praktika.
LAT pažymėjo, kad nors kova su diskriminacija patenka į Europos Sąjungos kompetenciją ir reguliavimo sritį pagal tam tikrus diskriminacijos pagrindus, tačiau diskriminacija dėl priklausymo profesinei sąjungai neišskiriama kaip diskriminacijos rūšis. Nurodė, jog diskriminacijos draudimas įtvirtintas konstituciniu lygiu (Konstitucijos 29 str.), o asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti skirtos DK (2 str. 1 d., 26 str.) bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nuostatos (2 str. 1 d., 5 d., 9 d .).
Teismas taip pat pažymėjo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose išaiškinta, kad diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (2011-09-08 sprendimo byloje Francisco Javier Rosado Santana prieš Consejeria de Justicia y Administración Publica de la Junta de Andalucia, C-177/10, 65 p.). Nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas bendruosius principus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. („Diskriminacijos draudimas“), pagal kuriuos tam, kad iškelta problema nulemtų 14 str. taikymą, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-04-29 sprendimas byloje Burden prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13378/05; 2010-06-24 sprendimas byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, peticijos Nr. 30141/04; 2013-11-07 sprendimas byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09 ir Nr. 32684/09).
LAT nurodė, jog sprendžiant dėl kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. kvalifikavimo, diskriminacijos (ne)buvimo, visų pirma būtina nustatyti, ar asmenys yra panašiose situacijose, ar tos situacijos yra palyginamos tarpusavyje. Taip pat itin reikšmingas yra asociacijų laisvės, profesinių sąjungų paskirties ir jų įgalinimų, kolektyvinių derybų instituto teisinis reguliavimas. Nurodė, kad profesinės sąjungos pagal teisinę prigimtį yra asociacijos, turinčios išskirtinį veiklos tikslą – ginti darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines teises. Vienodai ginama ne tik pozityvioji asociacijų laisvė, t. y. teisė jungtis į organizacijas, tačiau ir negatyvioji – teisė nesijungti į profesines sąjungas ir nebūti jų nariu nepatiriant dėl to diskriminacijos.
Kasacinis teismas nurodė, kad DK 165 str. 3 d. normoje įtvirtinta principinė nuostata, kad profesinės sąjungos kolektyviai atstovauja savo nariams. DK nuostatos, reglamentuojančios kolektyvines derybas ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, jų turinį (DK 188 str. 9 d., 190 str., 193 str. 1, 4 , 5 d.) atspindi kolektyvinių derybų laisvės principą, kuriam būdinga tai, kad šalys pačios nustato derybų objektą ir sutartinius įsipareigojimus.
Teismas taip pat pažymėjo, jog DK 197 str. 1 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). Taigi kolektyvinė sutartis taikoma darbuotojams, kurie patenka į konkrečios kolektyvinės sutarties taikymo sritį. Tokiu atveju, kad ir kokia būtų individualios darbo sutarties šalių valia ar susitarimai, kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo teisės normos privalomai reguliuoja individualios darbo sutarties šalių teises ir pareigas, kylančias iš darbo sutarties.
LAT konstatavo, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais ji apeliuoja į lygiateisiškumo principo pažeidimą ir siekia pagrįsti diskriminacijos dėl darbo užmokesčio buvimą, prieštarauja asociacijų laisvės, profesinių sąjungų paskirties ir jų įgalinimų, kolektyvinių derybų esmės ir kolektyvinių sutarčių taikymo teisiniam reguliavimui. Nurodė, jog specialiųjų kolektyvinės sutarties nuostatų, įtvirtinančių tam tikras socialines (ar ekonomines) garantijas į jų taikymo sritį patenkančių profesinių sąjungų, esančių kolektyvinės sutarties šalimis, nariams, įtvirtinimas nėra expressis verbis (tiesiogiai) draudžiamas imperatyviomis įstatymo normomis, pripažįstant kolektyvinių derybų šalių teisę savo nuožiūra nustatyti kolektyvinės sutarties turinį. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktu nustatyta ekonominė nauda profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams (darbuotojams) nelaikytina diskriminuojančia šioms profesinėms sąjungoms nepriklausančius ar priklausančius kitoms profesinėms sąjungoms darbuotojus, atsižvelgiant į skirtingas situacijas, kuriose yra šie subjektai. Darbuotojai laisvi pasirinkti, kuriai profesinei sąjungai priklausyti. Pasirinkę darbuotojai kartu įgyja tam tikrų įsipareigojimų (pvz., turi dalyvauti veikloje, mokėti nario mokestį ir pan.). Savo ruožtu profesinės sąjungos teisės aktų nuostatomis įpareigotos atstovauti būtent savo nariams, inicijuoti ir vesti derybas jų naudai, o kolektyvinė sutartis pagal bendrąją taisyklę taikoma būtent darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams.
Apibendrindamas LAT konstatavo, kad teismai pagrįstai kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nuostatų, nustatančių papildomą naudą profesinių sąjungų, pasirašiusių kolektyvinę sutartį, nariams jubiliejaus proga, nekvalifikavo kaip pažeidžiančių lygiateisiškumo principą, diskriminuojančių atsakovę, nesančią kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų nare, kaip ji pati nurodo, darbo užmokesčio aspektu. Pažymėtina, kad byla, skirtingai nei DGK, išspręsta darbdavio naudai.
Dėl išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-30 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-369-248/2020)
Ieškovas (darbuotojas) nurodė, kad pagal darbo sutartį atsakovo įmonėje ėjo komercijos vadovo pareigas. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas, vykdydamas savo pareigas ir nenorėdamas, kad sustotų vykdomi darbai, savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo už atsakovės reikmėms suteiktas paslaugas ir prekes pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kuriose kaip pirkėjas nurodytas atsakovas (darbdavys). Atsakovo direktorius apie tai žinojo, žadėjo grąžinti sumokėtas sumas, tačiau negrąžino.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį. Nurodė, kad ieškiniu reiškiami reikalavimai yra grindžiami iš susiklosčiusių tarp šalių darbo teisinių santykių, todėl tokiems ginčams nagrinėti yra nustatyta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka ir dar galima pasinaudoti šia tvarka kreipiantis į darbo ginčų komisiją (DK 220 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas vadovavosi DK 213 str . nuostatomis, LAT 2017-06-29 nutartyje (civ. b. Nr. e3K-3-307-421/2017) pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos išskirtinis individualaus darbo ginčo požymis yra tai, kad šio ginčo šalis sieja darbo teisiniai santykiai ir ginčas yra kilęs įgyvendinant iš šių santykių kilusias teises ir pareigas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškinyje ieškovas atsakovo pareigą grąžinti ieškovui pinigines sumas, patirtas apmokant įmonės vardu išrašytas sąskaitas, kildina iš atsakovo, kaip darbdavio, prievolės atsiskaityti su atskaitingu asmeniu, tokią atsakovo pareigą nurodo atsiradus galiojant darbo sutarčiai, laikytina, jog šalių ginčas yra tiesiogiai susijęs su darbo teisiniais santykiais, jis kilęs dėl ieškovui darbdavio nesumokėtų išmokų. Teismas nenustatė, kad šalių ginčas patektų į DK įtvirtintas išimtis, pagal kurias ginčui būtų netaikoma išankstinė nagrinėjimo DGK tvarka ir ginčas galėtų būti iš karto nagrinėjamas teisme (DK 220 str. 1 d., 231 str.; LAT 2019-02-27 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-27-701/2019). Taip pat konstatavo, kad iki kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą ieškovas turėjo pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarka. Ieškovas neįrodė, kad įgyvendino būtinąją kreipimosi į teismą sąlygą.
Ieškovui kreipusis į DGK, Vilniaus DGK 2020-05-04 sprendimu Nr. DGKS-2852 (darbo bylos Nr. APS-131-8332) atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino (DK 224 str. 1 d. 4 p.).
Kasaciniu skundu ieškovas teigė, kad teismai nepagrįstai apribojo ieškovo teisę laisvai pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Šiuo atveju ieškovas pasirinko ginti savo teises, remdamasis prievolių teisės normomis.
Kasacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutartis ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka ( CPK 5 str . 1 d.). Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė (EŽTT 2015-05-21 sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017-02-16 sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). Pagal CPK 22 str. 1 d., įstatymų nustatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, inter alia (be kita ko), būtina išsiaiškinti, ar tokio pobūdžio byloms (ne)taikoma išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka, o jei taikoma – ar besikreipiantis į teismą asmuo ja pasinaudojo.
LAT nurodė, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarkos ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją. Jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ( CPK 412 str . 1 d.). Individualūs darbo ginčai dėl teisės, kurie nagrinėjami tiesiogiai teisme, t. y. kurių atvejais neta 105 str. 2 d., 171 str. 14 d., 220 str. 3 d. ir kt. (LAT 2019-02-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27-701/2019, 34 p.).
Teismas nustatė, kad įsiskolinimo susidarymo metu ieškovą ir atsakovą saistė darbo sutartis, todėl subjektų aspektu ginčas atitiko individualaus darbo ginčo reikalavimus. Nesutarimui kvalifikuoti kaip darbo ginčui būtinas ne tik subjektų, bet ir objekto, kaip jis apibrėžiamas DK 213 str., egzistavimas. Ieškinyje buvo nurodoma, kad ieškovas prekes ir paslaugas įgydavo iš savo lėšų, įmonės naudai, vykdydamas savo darbo pareigas. Tokiu atveju už prekes ir paslaugas turėtų būti mokama įmonės lėšomis. Iš ieškinio neaišku, ar mokėjimą savo asmeninėmis lėšomis ieškovas vykdė savo iniciatyva, ar gavęs darbdavio, kuriam buvo pavaldus, nurodymą, ar laikydamasis darbovietėje galiojančios tvarkos; ar buvo koks nors atskiras susitarimas būtent su ieškovu dėl mokėjimo tvarkos ir sumokėtų sumų kompensavimo būdo. Teismo vertinimu, ieškinyje ir jo prieduose nepakako duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, iš kokių teisinių santykių kilęs ieškovo ir atsakovės ginčas ir atitinkamai ar jam taikytina DK nustatyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nenurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su reiškiamu reikalavimu (ieškinio dalyku), jos nepakankamos ginčo pobūdžiui identifikuoti ir kitais atvejais, ieškovas gali būti įpareigotas nurodyti tam tikras papildomas faktines aplinkybes.
Apibendrindamas LAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendęs ieškinio priėmimo klausimą, ir apeliacinės instancijos teismas, palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, neišsiaiškino visų sprendžiamam klausimui reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti priimtas neteisingas procesinis sprendimas (nutartis), kuriuo konstatuotas netinkamas ieškovo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, todėl ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius