• Konsultacijų tel.: (8 5) 213 9772
  • Pranešk apie nelegalų darbą tel.: (8 5) 213 9750

 

DGK veiklos ataskaitos

Gauta prašymų

7044

Išnagrinėta prašymų (su perėjusiais iš praėjusių metų)

7354

Priimta sprendimų dėl reikalavimų iš viso

13644

Prašymas tenkintas

4833

Patvirtinta taikos sutartis

1656

Prašymas atmestas

2734

Atsisakyta nagrinėti, ieškovui atsisakius visų reikalavimų iki posėdžio                                      

1333

Prašymas tenkintas iš dalies

1110

Atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino                                                       

742

Atsisakyta nagrinėti, nesant DGK kompetencijos

555

Byla nutraukta, ieškovui atsisakius visų reikalavimų posėdžio metu                                          

204

Atsisakyta nagrinėti, nes reikalavimai jau buvo nagrinėti DGK ar teisme

84

Išnagrinėtuose prašymuose keliami reikalavimai

13644

Dėl darbo užmokesčio

9806

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo                                 

974

Dėl turtinės žalos (materialinės atsakomybės)             

497

Dėl darbo sutarties sąlygų

379

Dėl neturtinės žalos                                                      

362

Dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo             

239

Dėl baudų skyrimo

233

Dėl duomenų VSDFV pateikimo/tikslinimo

180

Dėl darbo ir poilsio laiko                                             

122

Dėl įspėjimo/įsakymo panaikinimo                             

117

Kolektyvinis ginčas dėl teisės                                      

57

Dėl psichologinio smurto

36

Dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo                           

20

Dėl nekonkuravimo susitarimų                                    

17

Dėl konfidencialumo susitarimų                                  

15

Dėl ikisutartinių santykių                                             

12

Ginčai dėl diskriminacijos darbe                                   

6

Dėl minimalaus darbo užmokesčio už kvalifikuotą darbą mokėjimo                                        

1

Kiti

571

Ieškovas darbuotojas                                            

6981

Ieškovas darbdavys

373

 

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriuje veikiančios darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, Komisijos) per 2020 m. gavo 7044 prašymus dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Pastebėtina, kad prašymų 2020 m. gauta apie 7 proc. mažiau nei per 2019 m., tačiau net apie 42 proc. išaugo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius: 2019 m. buvo priimta sprendimų dėl 9582 reikalavimų, o 2020 m. – dėl 13644. Vidutiniškai per 2020 m. kiekvienai DGK tenkantis krūvis buvo apie 320 prašymų (2019 m. – 360), per mėnesį – apie 27 prašymus (2019 m. – 30).
Per 2020 m. didžiausias krūvis teko VDI Vilniaus DGK (2019 m. – VDI Kauno DGK), kurių kiekviena vidutiniškai išnagrinėjo apie 357 prašymus. VDI Kauno DGK 2020 m. išnagrinėjo vidutiniškai po 324 prašymus, Telšių – 306 prašymus. VDI Klaipėdos DGK 2020 m. išnagrinėjo vidutiniškai po 304 prašymus, Panevėžio DGK – po 296 prašymus, Šiaulių DGK – po 272 prašymus, Alytaus DGK – po 256 prašymus. 

Dėl didėjančio darbo ginčų skaičiaus Vilniaus ir Kauno apskrityse, 2020 m. įsteigtos dar dvi Komisijos – Vilniaus VIII-oji DGK bei Kauno V-oji DGK. Šiuo metu Lietuvoje veikia 23 DGK: Vilniuje veikia 8 DGK, Kaune – 5 DGK, Klaipėdoje – 3 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje – 2 DGK ir Telšiuose 1 DGK. Utenos, Marijampolės, Tauragės regionus aptarnauja atitinkamai Panevėžio, Alytaus ir Šiaulių/Telšių darbo ginčų komisijos.

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, išlieka tendencija, kad absoliuti dauguma prašymuose keliamų reikalavimų yra dėl darbo užmokesčio išieškojimo. Tokių reikalavimų gauta 9806 (apie 25 proc. daugiau nei 2019 m.), tai sudaro apie 72 proc. visų per 2020 m. gautuose prašymuose keliamų reikalavimų. Lyginant 2019 m. ir 2020 m., 2020 m. net virš 1,5 karto (virš 30 proc.) padaugėjo reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, daugiau nei dvigubai (apie 2,4 karto) padaugėjo reikalavimų dėl darbo sutarties sąlygų, daugmaž dvigubai – dėl darbo ir poilsio laiko, daugiau nei dvigubai (apie 57 proc.) – dėl įspėjimo/įsakymo panaikinimo, taip pat (apie 52 proc.) – kolektyvinių ginčų dėl teisės. Nemažai (233) prašymų gauta dėl baudų skyrimo (apie 46 proc. daugiau nei 2019 m.). Taip pat išaugo reikalavimų skaičius dėl turtinės žalos (apie 24 proc.) ir dėl neturtinės žalos (apie 20 proc.) atlyginimo – dėl turtinės žalos atlyginimo gauta 121 prašymu daugiau nei 2019 m., dėl neturtinės – 73 prašymais daugiau. Pastebėta, jog triskart padaugėjo prašymų dėl konfidencialumo susitarimų bei dėl ikisutartinių santykių. Prašymų skaičius dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, nekonkuravimo susitarimų bei dėl diskriminacijos darbe padidėjo nežymiai. Atkreiptinas dėmesys, kad beveik neliko ginčų dėl minimalaus darbo užmokesčio už kvalifikuotą darbą mokėjimo – 2019 m. nagrinėti 76 prašymai, o 2020 m. gautas tik vienas.

Analizuojant DGK gautus prašymus, susijusius su 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) DGK papildyta kompetencija, pažymėtina, kad, kaip ir anksčiau, dažniausiai asmenys kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – tokių reikalavimų gauta 974 (2019 m. buvo gauta 664 tokie reikalavimai). Stebima tendencija, kad, kaip ir 2019 m., daugiausia reikalavimų pareikšta dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį (305 reikalavimai), DK 57 straipsnį (138 reikalavimai) bei DK 55 straipsnį (126 reikalavimai). Taip pat 2020 m. buvo išnagrinėtos 56 darbo bylos dėl atleidimo iš darbo pagal DK 56 straipsnį, 51 byla – pagal DK 36 straipsnio 3 dalį, 36 bylos – pagal DK 54 straipsnį ir kt. Reikalavimai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo sudaro apie 7 proc. visų 2020 m. gautų reikalavimų ir apie 57 proc. visų 2020 m. pagal papildytą kompetenciją gautų reikalavimų. Kaip ir 2019 m., 2020 m. darbo bylos dėl atleidimo iš darbo teisėtumo dažniausiai buvo išspręstos sudarant taikos sutartį, prašymą atmetant arba prašymą patenkinant. Daugiausiai (apie 27 proc.) visų ginčų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo 2020 m. buvo išspręsti prašymą atmetant, apie 24 proc. – prašymą patenkinant bei taip pat apie 24 proc. – nutraukiant bylą, patvirtinus taikos sutartį. Pažymėtina, kad atleidimo iš darbo bylose apie 7,5 proc. sudaro atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 7 proc. – atsisakyta nagrinėti, ieškovui atsisakius reikalavimo iki posėdžio, apie 4,9 proc. – ginčas nenagrinėtas, nustačius, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 2,7 proc. – atsisakyta nagrinėti, ieškovui atsisakius reikalavimo posėdžio metu.

Taip pat 2020 m. buvo pareikšti 362 (2019 m. – 289) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo sudaro apie 2,6 proc. visų 2020 m. gautų reikalavimų ir apie 20 proc. visų 2020 m. pagal papildytą kompetenciją gautų reikalavimų. Paminėtina, kad apie 47 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, nenustačius neturtinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, apie 20 proc. ginčų dėl šio reikalavimo baigėsi taikos sutartimis (patvirtintos 72 taikos sutartys), apie 8,3 proc. – DGK nenagrinėjo reikalavimo, neatnaujinus praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 7,7 proc. sudaro atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti prašymą, nes reikalavimas jau buvo išnagrinėtas darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose arba nustačius, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 6,3 proc. šių reikalavimų buvo tenkinta iš dalies, apie 4,8 proc. – tenkinta, taip pat apie 4,8 proc. sudaro atvejai, kai ieškovas atsisakė pareikšto reikalavimo iki darbo ginčų komisijos posėdžio ar posėdžio metu.

2020 m. kreiptasi ir dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties. Gauti 233 reikalavimai (109 reikalavimais daugiau nei 2019 m.). Didžioji dalis (apie 61,6 proc.) tokių reikalavimų tenkinta, apie 17,2 proc. – atmesta, apie 6,8 proc. – tenkinta iš dalies, apie 6,4 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki posėdžio ar posėdžio metu, apie 3,4 proc. sudaro atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti prašymą, nes reikalavimas jau buvo išnagrinėtas darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose arba nustačius, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 1,7 proc. atvejų DGK nenagrinėjo reikalavimo, neatnaujinus praleisto kreipimosi į DGK termino.
Taip pat į DGK buvo kreiptasi dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų vykdymo (32 reikalavimai), gauti 57 reikalavimai dėl kolektyvinio ginčo dėl teisės (2019 m. buvo gauti 27), 36 – dėl psichologinio smurto, 20 reikalavimų dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, 12 reikalavimų dėl ikisutartinių santykių, 6 reikalavimai dėl diskriminacijos darbe bei nagrinėti kiti ginčai, susiję su naująja DGK kompetencija.

Vertinant bendrą pagal papildytą DGK kompetenciją pateiktų reikalavimų statistiką, paminėtina, kad apie 35 proc. tokių reikalavimų 2020 m. buvo tenkinta (kartu su tenkintais iš dalies), apie 30 proc. reikalavimų atmesta, apie 16 proc. ginčų baigėsi taikos sutarčių tarp šalių sudarymu, apie 7 proc. sudaro atvejai, kai ieškovas atsisakė pareikšto reikalavimo iki darbo ginčų komisijos posėdžio ar jo metu. Pažymėtina, kad beveik visose kategorijose bylų, susijusių su papildyta DGK kompetencija, pareikštų reikalavimų skaičius, palyginti su pareikštais 2019 m., padidėjo.
Per 2020 m. buvo visiškai patenkinti 4833 reikalavimai, 1110 prašymai patenkinti iš dalies ir tai bendrai, kaip ir 2019 m., sudaro apie 45 proc. visų priimtų sprendimų. Apie 12,4 proc. visų priimtų sprendimų 2020 m. sudarė taikos sutarčių patvirtinimai. Lyginant su 2019 m., tokių darbo bylų baigčių šiek tiek sumažėjo (2019 m. sudarė 16 proc.). Taip pat nemaža dalis (apie 20 proc.) reikalavimų 2020 m. buvo atmesta (2019 m. – apie 15 proc.). Apie 10 proc. sudaro atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki posėdžio (apie 1,5 proc. – posėdžio metu), apie 5,5 proc. atvejų DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 4,7 proc. reikalavimų nenagrinėta nustačius, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai arba dėl to, kad reikalavimai jau buvo nagrinėti DGK ar teisme.
Pagal turimus statistinius duomenis DGK per 2020 m. priėmė sprendimų dėl 9 649 922 Eur (apie 12,7 proc. daugiau nei 2019 m.) išieškojimo: 9 532 263 Eur darbuotojų naudai ir 117 659 Eur darbdavių naudai. Paminėtina, kad palyginti su sumomis, išieškotomis 2019 m., darbuotojams išieškotinos sumos aprašomu laikotarpiu apie 13,6 proc. padidėjo, o darbdaviams apie 35 proc. sumažėjo.

Pagal Nacionalinės teismų administracijos pateiktus duomenis, 2020 m. teismuose gauta 890 civilinių darbo bylų, iš kurių 446 – dėl darbo apmokėjimo klausimų, 178 – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, 54 – dėl baudos už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą, 35 – dėl neturtinės žalos atlyginimo, 14 – dėl kolektyvinių ginčų dėl teisės, 6– dėl diskriminacijos darbe, 3 – dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, 154 – kiti. Matoma tendencija, kad 2020 m., kaip ir 2019 m.,  teismuose ir DGK daugiausia darbo ginčų nagrinėta dėl darbo užmokesčio bei atleidimo iš darbo teisėtumo. Bendrai per 2020 m. DGK buvo išnagrinėta 9806 reikalavimai dėl darbo užmokesčio (teismuose – 446), 974 – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (teismuose – 178), 233 – dėl baudos už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą skyrimo (teismuose – 54), 362 – dėl neturtinės žalos atlyginimo (teismuose – 35), 57 kolektyviniai ginčai dėl teisės (teismuose – 14) ir kt.

Pažymėtina, kad per 2020 m. darbo ginčų komisijos gavo 385 reikalavimus pateikti teismui darbo bylą. Kadangi teismuose nagrinėta 890 darbo bylų, o iš Komisijų pareikalauta pateikti darbo bylą perpus mažiau, tikėtina, kad susidariusį skirtumą sudaro atvejai, kai ginčas nagrinėjamas tiesiogiai teisme (pvz. DK 105 str. 2 d., 171 str. 14 d., 220 str. 3 d.) arba teismai nesikreipė į DGK dėl darbo bylos pateikimo. Vertinant bendrą per 2020 m. DGK išnagrinėtų prašymų skaičių (7354 prašymai) bei atsižvelgiant į DGK gautus teismų reikalavimus pateikti bylą, darytina išvada, kad teismuose buvo nagrinėjama apie 5,2 proc. darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad teismuose buvo nagrinėta daugiau darbo bylų nei Komisijose buvo gauta teismų reikalavimų pateikti bylą, pateikti skaičiavimo rezultatai gali būti vertinami tik preliminariai.
Papildomai paminėtina, kad viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją, nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių taikymo. 2020 m. DGK pateikė tarnybinių pranešimų VDI teritoriniams skyriams dėl 170 darbdavių patikrinimų. Daugiausia pranešimų pateikė VDI Panevėžio DGK (47). Kauno DGK pateikė dėl 33 darbdavių patikrinimo, Vilniaus DGK – dėl 31, Klaipėdos DGK – dėl 17, Šiaulių DGK – dėl 14 ir Telšių DGK – dėl 4.

 

VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Dėl atsakovo patikslinimo ir
atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 str. 2 d. 1 p.)
(VDI Vilniaus DGK 2020-07-28 sprendimas Nr. DGKS-4783 d. b. Nr. APS-131-13592)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, grąžinti jį į buvusį darbą bei išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Prašyme DGK nurodė atsakovą - AB „Lietuvos geležinkeliai“. Pažymėjo, kad DK 58 str. taikomas tik už darbo pareigų pažeidimus, o ne už darbuotojo administracinius nusižengimus ar kitokius nusižengimus, kurie nesusiję su darbo pareigų vykdymu ir padaryti ne vykdant darbo pareigas, ne darbo metu.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikus DGK atsiliepimą ir nurodžius, kad ieškovo darbdavys buvo ne AB „Lietuvos geležinkeliai“, bet UAB „LG Keleiviams“, kuri yra patronuojančios bendrovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinė įmonė, todėl, esant aplinkybei, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, yra pagrindas ieškinį atmesti, ieškovas pateikė DGK patikslintą prašymą, kuriame atsakovą nurodė UAB „LG Keleiviams“. Ieškovas paaiškino, kad darbo sutarties antro egzemplioriaus neranda, UAB „LG Keleiviams“ yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ pastate, UAB „LG Keleiviams“ visur savo blankuose naudoja AB „Lietuvos geležinkeliai“ logotipus, taip pat reikalavimą pasiaiškinti pasirašė darbdavio įgaliotas asmuo – AB „Lietuvos geležinkeliai“ Personalo departamento Darbo santykių vadovas, be to, jam rašė ir savo pasiaiškinimą. Ieškovas nurodė, kad sąžiningai suklydo nurodydamas, kas yra jo tikrasis darbdavys (atsakovas). Pažymėjo, kad atsakovo reikalavime pasiaiškinti nurodyti klausimai susiję išimtinai su privačiu jo gyvenimu (ką laiko savo automobilyje) ir tariamu teisės pažeidimu, padarytu ne darbo metu.

Atsakovas UAB „LG Keleiviams“, nesutikdamas su ieškovo reikalavimais, nurodė, kad ieškovas praleido DK 220 str. 1 d. nustatytą prašymo pateikimo DGK terminą ir neprašė jo atnaujinti. Ieškovas buvo atleistas iš darbo 2020-05-15, o patikslintas prašymas DGK pateiktas tik 2020-06-29, t. y. praėjus 1 mėnesiui ir 2 savaitėms po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo. Paaiškino, kad 2020-04-17 ieškovo automobilyje, stovėjusiame darbo funkcijų atlikimo vietoje – Pramonės g. 78, Vilnius, esančioje automobilių aikštelėje, 18.30 val., t. y. ieškovo darbo metu (ieškovas nurodytą dieną dirbo iki 19 val.) buvo rasta 150 pakelių kontrabandinių cigarečių ir dvi talpos su benzinu. Iškviestiems policijos pareigūnams ieškovas pripažino, kad automobilio salone rastas benzinas ir cigaretės priklauso jam. Policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vadovaujantis DK 58 str. 3 d. 6 ir 7 punktais, 2020-05-15 ieškovas buvo atleistas iš darbo. Nusikaltimo požymių turinti veika padaryta ieškovo darbo funkcijų atlikimo vietoje – darbo sutartyje nurodyta darbo funkcijų atlikimo vieta - Pramonės g. 78, Vilnius, t. y. bet kuris objektas, esantis šiuo adresu.

DGK ieškovo (darbuotojo) prašymą tenkino. Spręsdama klausimą dėl galimai praleisto kreipimosi į DGK termino, pažymėjo, kad ieškovas procedūrinio termino, apibrėžto DK 220 str. 1 d., nepažeidė. Ieškovas iš darbo atleistas 2020-05-15, į DGK su prašymu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu kreipėsi 2020-06-12. Ieškovas prašyme atsakovą nurodė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nors faktiškai jo darbdaviu buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinė įmonė UAB „LG Keleiviams“. DGK sprendė, kad ieškovas, klaidingai nurodydamas atsakovą, sąžiningai klydo, t. y. buvo suklaidintas gautais iš administracijos dokumentais. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas priklauso darbininkų kategorijai, todėl jam keliami žemesni teisinio išprusimo standartai. Ieškovas 2020-06-29 patikslintu prašymu DGK būtent patikslino atsakovą, o ne jį pakeitė kitu, todėl, aptariamu atveju, atsakovo patikslinimas negalėjo būti laikomas naujos darbo bylos inicijavimu.
DGK, spręsdama klausimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, pažymėjo, kad ieškovas, laikydamas savo automobilyje darbo metu įmonei priklausančioje teritorijoje apie 150 pakelių kontrabandinių cigarečių, atsižvelgiant į laikomų cigarečių kiekį/vertę, padarė ne nusikaltimo požymių turinčią veiką (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199-2 str. baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis taikoma, jeigu prekių vertė viršija 150 MGL), bet administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką. Taip pat sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad vieno iš darbininkų kontrabandinių cigarečių laikymo automobilyje įmonės teritorijoje faktas, net ir paskelbus žiniasklaidoje, galėjo pakenkti įmonės vardui. DGK nurodė, kad drausminė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu darbuotojas padaro darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį darbo pareigų, nustatytų DK, darbo sutartyje, darbo tvarkos taisyklėse ir (ar) kituose specialiuose teisės aktuose, nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės. Šiuo atveju, ieškovui drausminė atsakomybė buvo taikyta už jo elgesį – palikimą savo automobilyje darbo metu darbdavio teritorijoje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje apie 150 pakelių kontrabandinių cigarečių, taigi už elgesį, nesusijusį su darbo pareigų vykdymu, t. y. neatliekant jokių darbo sutartimi sulygtų pareigų (LAT 2018-07-12 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-310-403/2018). DGK sprendė, kad toks ieškovo elgesys negalėjo būti pripažintas darbo drausmės pažeidimu DK 58 str. taikymo prasme, be to, ieškovas darbo pareigas vykdė ceche, o ne įmonės teritorijoje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Taigi, DGK pripažino, kad ieškovas darbo drausmės pažeidimo, sudarančio darbo sutarties drausmine tvarka nutraukimo pagrindą, nepadarė, todėl jam negalėjo būti taikoma drausminė atsakomybė. Pažymėjo, kad aptariamas ieškovo elgesys nėra toleruojamas, tačiau nesant darbo drausmės pažeidimo sudėties pagal DK, už tokį elgesį ieškovui negalėjo būti skirta drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo). DGK pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, ieškovo į darbą (atsižvelgiant į atsakovo prašymą pagal DK 218 str. 4 d.) negrąžino ir priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo.
Pastebėtina, kad DGK, vadovaudamasi LAT praktika, teisingai akcentavo svarbą išsiaiškinti, ar darbuotojo padarytas pažeidimas yra susijęs su darbo ar ne su darbo funkcijų nevykdymu (ar netinkamu vykdymu).

Dėl DGK kompetencijai priskirtinų bylų
(VDI Kauno DGK 2020-08-19 sprendimas Nr. DGKS-5040 d. b. Nr. APS-2-15889)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir išieškoti darbo užmokestį nuo 2019 m. lapkričio mėn. iki 2020 m. liepos mėn. Nurodė, kad pas atsakovą dirbo iki 2020-07-16.
Atsakovas (darbdavys) nepateikė DGK nei atsiliepimo, nei prašomų dokumentų ir į DGK posėdį neatvyko.
DGK atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, ieškovui praleidus DK 220 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į DGK terminą ir „reikalavimų nagrinėjimui esant nepriskirtiems darbo ginčų komisijos kompetencijai“. DGK nustatė, kad VSDFV duomenimis ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2018-02-18 iki 2019-11-13, draudimo pabaiga – VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva, į DGK ieškovas kreipėsi daugiau kaip po 5 mėnesių nuo darbo santykių pasibaigimo, jokių svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė. Pažymėjo, kad ieškovas, nesutikdamas su draudiminio laikotarpio pabaiga, tokį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą turi teisę skųsti VSDFV.

DGK sprendė, kad ieškovas nuo 2019-11-14 iki 2020-07-16 galimai dirbo nesudaręs darbo sutarties ir nepranešus VSDFV. Kadangi VSDFV informacinėje sistemoje duomenų apie ieškovo darbą pas atsakovą laikotarpiu nuo 2019-11-14 iki 2020-07-16 nėra, todėl „ieškovas ginčo inicijavimo stadijoje nelaikytinas darbuotoju, o tai reiškia, kad ieškovas negali būti darbo ginčo, inicijuojamo ir nagrinėjamo Darbo kodekso IV dalies I skyriuje nustatyta tvarka, šalimi“. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad darbo santykių buvimo faktas ginčytinu laikotarpiu <...> nustatyta tvarka (teismo sprendimu) nėra patvirtintas, darbo ginčų komisija negali nagrinėti darbo užmokesčio šiuo laikotarpiu priteisimo iš atsakovo klausimo“.

Taigi, DGK atsisakė nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, ieškovui praleidus DK nustatytą kreipimosi į DGK terminą, o reikalavimą išieškoti darbo užmokestį atsisakė nagrinėti, kaip nepriskirtiną DGK kompetencijai.

Pastebėtina, kad DK nenumato, jog reikalavimas pripažinti darbo santykių buvimo faktą (taip pat ir – ginčai dėl ikisutartinių santykių) turi būti nagrinėjamas teisme. Atvejai, kuomet individualūs darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami tiesiogiai teisme, t. y. kuomet netaikoma privaloma išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka, reglamentuojami atitinkamuose DK str., pavyzdžiui, DK 105 str. 2 d., 171 str. 14 d., 220 str. 3 d. ir kt. (LAT 2019-02-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27-701/2019, 34 p.). Taip pat pažymėtina, kad ieškovo pateikiami įrodymai, kuriais jis grindžia savo reikalavimą, turi būti įvertinami, ir tik nustačius, kad darbo santykių buvimo faktas neįrodytas, ieškovo prašymas galėtų būti atmetamas.

 

Dėl nekonkuravimo susitarimo nutraukimo teisėtumo
(VDI Vilniaus DGK 2020-08-31 sprendimas Nr. DGKS-246 d. b. Nr. APS-131-15996)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti jos ir atsakovo (darbdavio) sudarytos nekonkuravimo sutarties 3.4. p. negaliojančiu ir įpareigoti atsakovą mokėti jai kompensaciją už nekonkuravimą. Nurodė, kad 2015 m. pasirašė nekonkuravimo sutartį, o 2020-07-01 nutraukė darbo sutartį savo iniciatyva ir pranešė darbdaviui, kad su juo nekonkuruos, todėl norėtų gauti kompensaciją, tačiau darbdavys nurodė nutraukiantis nekonkuravimo susitarimą sutarties 3.4. p. pagrindu. Ieškovės nuomone, 2017 m. pasikeitus DK, darbdavys susitarimo vienašališkai nutraukti negalėjo.
Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovė siekia pasipelnyti, t. y., kad jai du metus po darbo sutarties pasibaigimo galiotų įpareigojimas nekonkuruoti ir atsakovo pareiga už nekonkuravimą du metus mokėti nekonkuravimo kompensaciją. Taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė motyvų, patvirtinančių sandorio nuginčijamo pagrindų egzistavimą.

DGK ieškovės (darbuotojos) prašymą atmetė. Nustatė, kad ginčo šalys pasirašė nekonkuravimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po jos pasibaigimo nekonkuruoti su atsakovu, o atsakovas įsipareigojo už tai darbo sutarčiai pasibaigus mokėti ieškovei ½ MMA dydžio kompensaciją. Nekonkuravimo sutarties 3.4. p numatyta, kad atsakovas turi teisę  raštu informuoti ieškovę, kad ji yra visiškai ar iš dalies atleidžiama nuo nekonkuravimo įsipareigojimo, o atsakovas tokiu atveju atleidžiamas nuo pareigos mokėti kompensaciją.
DGK pažymėjo, kad verslo subjektas yra laisvas pasirinkti mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus ar jos nemokėti ir taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje. Verslo subjektas turi teisę pasirinkti ir nebetaikyti susitarimo dėl nekonkuravimo bei nemokėti kompensacijų darbuotojui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.164 str. 3 d.), o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikomi jokie suvaržymai. Susitarimas dėl nekonkuravimo yra sudarytas darbdavio naudai, kurio jis gali bet kada atsisakyti, ir toks atsisakymas negali būti kvalifikuojamas kaip susitarimo pakeitimas (LAT 2008-02-20 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-121/2008). DGK nurodė, jog minima LAT praktika suformuota galiojant senajam darbo kodeksui, tačiau ji išlieka aktuali, nes atitinka pačios nekonkuravimo sutarties esmę – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos.

Taigi, DGK sprendė, kad šalys sudarydamos nekonkuravimo sutartį numatė vieną iš sąlygų – atsakovo galimybę vienašališkai nutraukti šios sutarties galiojimą, o sutarties galiojimo metu nei viena iš šalių sutarties sąlygų neginčijo, todėl atsakovui atsisakius taikyti ieškovės teisės laisvai pasirinkti darbą suvaržymą, jis tapo atleistas nuo pareigos mokėti ieškovei kompensaciją už nekonkuravimą.
Pastebėtina, kad DGK, vadovaudamasi aiškia LAT praktika, pagrįstai ir motyvuotai priėmė sprendimą.

 

Dėl įpareigojimo sudaryti darbo sutartį
(VDI Kauno DGK 2020-09-22 sprendimas Nr. DGKS-5630 d. b. Nr. APS-2-18926)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu įpareigoti atsakovą (darbdavį) priimti jį į darbą. Nurodė, kad atliko sveikatos patikrinimą ir turėjo pradėti dirbti 2020-08-03, tačiau į darbą nenuvyko dėl artimojo mirties, apie tai pranešė darbdaviui. Po laidotuvių pasijutęs blogai, užsiregistravo COVID-19 tyrimui ir gavo neigiamą atsakymą, tačiau turėjo saviizoliuotis 2 savaites. Po saviizoliacijos nuvykęs į darbą išgirdo, kad yra nereikalingas.
Atsakovas su ieškovo prašymu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas buvo atvykęs į pokalbį, buvo nuspręsta ieškovą įdarbinti, užpildyta sveikatos patikrinimo pažyma, ieškovas parašė prašymą dėl darbo sutarties sudarymo, tačiau darbo sutartis su ieškovu nebuvo pasirašyta.

DGK ieškovo prašymą atmetė. Nustatė, kad ieškovas parašė prašymą dėl darbo sutarties sudarymo, tačiau nustatytu laiku į darbą neatvyko, sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta. Nurodė, kad įstatymas nesuteikia teisės asmeniui reikalauti, jog jam būtų suteiktas konkretus darbas, o atsisakymas priimti į darbą gali būti vertinamas kaip neteisėtas tik tokį atsisakymą pripažinus diskriminacija įstatyme nurodytu pagrindu. Pažymėjo, kad diskriminacijos bylose galioja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią darbuotojas privalo įvardinti faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, o darbuotojui įvykdžius šią pareigą, darbdaviui tenka įrodymų, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas, pateikimo našta (LAT 2017-03-16 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-134-969/2017).

DGK sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, jog jis buvo diskriminuojamas, nenurodė jokio galimo diskriminavimo pagrindo, todėl pripažinusi, jog nėra pagrindo spręsti, kad darbo sutartis su ieškovu nesudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ieškovo prašymą atmetė.

Dėl baudos už susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos nevykdymą išieškojimo
(VDI Vilniaus DGK 2020-10-13 sprendimas Nr. DGKS-774 d. b. Nr. APS-131-16752)

Ieškovas (darbdavys) kreipėsi į DGK su prašymu išieškoti iš atsakovo (darbuotojo) 50000,00 Eur dydžio baudą už susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos nevykdymą. Nurodė, kad atsakovas padarė daugkartinius susitarimo dėl apsaugos bei įstatymuose nustatytus konfidencialios informacijos apsaugos ir nesąžiningos konkurencijos draudimo pažeidimus, kurie sąlygojo reikšmingą žalą ieškovui. Susitarimo 5.3 p. įtvirtinta, kad darbuotojas, atskleidęs ir/ar bet kuriuo kitu būdu perdavęs tretiesiems asmenims konfidencialią informaciją, nesilaikydamas šiame susitarime nustatytos tvarkos, ir/ar pasisavinęs ar panaudojęs konfidencialią informaciją, ir/ar tokią informaciją praradęs, įsipareigoja per dešimt dienų nuo darbdavio pareikalavimo gavimo dienos sumokėti darbdaviui 50000,00 Eur dydžio baudą, kuri laikoma minimaliais darbdavio nuostoliais.

Atsakovas atsiliepimo nepateikė, bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka, prašė juos atmesti.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Nustatė, kad atsakovas su ieškovu yra pasirašęs susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos, kurio 1.1. p. nuodyta, kad konfidencialios informacijos sąrašas nurodytas darbdavio įsakymu, kuris yra neatskiriama susitarimo dalis. DGK kritiškai vertino atsakovo (darbuotojo) išsakytą poziciją, kad jis nežinojo, kas įmonėje laikoma konfidencialia informacija.
DGK sprendė, kad nors daugeliu atvejų atsakovas dalijosi informacija (ieškovo įvardijama konfidencialia), kuri buvo bendro pobūdžio, sužinota ne tik atsakovui vykdant savo darbo funkcijas, bet įmanoma sužinoti ir iš kitų viešų šaltinių, tačiau iš byloje pateiktų susirašinėjimų sprendė, kad atsakovas vis dėlto atskleidė jau bendrovėje nebedirbusiam darbuotojui bendrovės konfidencialią informaciją apie ieškovo naudai vykdytus sandorius, jų sąlygas, parduodamas prekes bei gaunamą pelną, siekiant šią informaciją panaudoti gaunant naudos sau bei tretiesiems asmenims.

DGK nurodė, kad tam tikros informacijos priskyrimas prie konfidencialiosios yra darbdavio diskrecija, todėl nustačiusi, kad atsakovas atskleidė ieškovo konfidencialią informaciją ir tokiu būdu pažeidė pasirašyto susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos nuostatas, o atsakovui ieškovo nurodytų argumentų iš esmės nenuginčijus, ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Spręsdama dėl žalos dydžio nurodė, kad komercinę paslaptį sudarančios informacijos paviešinimas pats savaime yra jos savininkui žalingas dėl tos priežasties, kad paviešinta komercinė paslaptis netenka formaliojo slaptumo požymio ir, atitinkamai, komercinės paslapties teisinio statuso (LAT 2016-02-05 nutarties civ. b. Nr. 3K-7-6-706/2016 86 p.). Taip pat pažymėjo, kad įrodinėjimas civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (LAT 2014-12-03 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-524/2014). Neteisėto pasinaudojimo komercinę paslaptį sudarančia informacija atveju priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad dėl neteisėto pasinaudojimo paprastai atsiranda neigiamų pasekmių (pvz., prarandamas klientas) (LAT 2015-05-22 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-317-916/2015). Nurodė, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str.), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (LAT 2007-10-12 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-304/2007; 2009-09-29 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-360/2009). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (LAT 2008-08-25 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-401/2008; 2010-11-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

DGK taip pat nurodė, kad įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (LAT 2013-03-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, taip pat atsižvelgtina į šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt., teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir siektina nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (LAT 2007-03-05 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-85/2007; 2008-08-25 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-401/2008; 2010-11-10 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
DGK įvertinusi atsakovo (darbuotojo) finansines ir ekonomines galimybes atlyginti patirtą žalą (atsakovo darbo sutartimi buvo sulygta dėl 1084,09 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo
užmokesčio), vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendė, kad ieškovo prašoma išieškoti 50000 Eur bauda nėra proporcinga ieškovo padarytam pažeidimui, todėl ieškovo prašymą tenkino iš dalies – nurodė išieškoti iš atsakovo (darbuotojo) 3200 Eur dydžio baudą ieškovo (darbdavio) naudai už susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos pažeidimą.
Pastebėtina, kad aptariamoje byloje DGK ginčą išnagrinėjo visapusiškai, vadovavosi gausybe kasacinio teismo išaiškinimų ir priėmė motyvuotą bei teisiškai pagrįstą sprendimą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia (DK 59 str.)
(VDI Klaipėdos DGK 2020-10-16 sprendimas Nr. DGKS-841 d. b. Nr. APS-109-1117)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 59 str. 1 d. neteisėtu, grąžinti į buvusias pareigas ir išieškoti iš atsakovo (darbdavio) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimą ir kt. Nurodė, kad niekada nebuvo sulaukusi jokių priekaištų, priešingai, yra gavusi ne vieną pagyrimą ir padėkos raštą. Ieškovė atleista laikinojo direktoriaus įsakymu, kuriame nurodyta priežastis –laikinasis direktorius siekia formuoti darnų ir įmonės poreikius atitinkantį kolektyvą.
Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovė buvo atleista siekiant įmonėje suformuoti darnų ir įmonės poreikius atitinkantį kolektyvą. Atsakovas paaiškino, kad nežiūrint tai, kad laikinasis direktorius kurį laiką eiti pareigas buvo paskirtas laikinai, tačiau jis turėjo ketinimų ateityje įmonės generalinio direktoriaus pareigas vykdyti nuolat, todėl iš karto ir ėmėsi iniciatyvos formuoti jo lūkesčius ir viziją atitinkantį kolektyvą. Susipažinęs su ieškovės vadovaujamo skyriaus veikla bei rezultatais, su pačios ieškovės veikla, iniciatyvomis bei galimomis naujovėmis kuruojamoje darbo srityje, apie vizijas, kurios didintų darbo našumą, inovatyvumą, mažintų biurokratizmą bei skaidrintų įmonės veiklą, laikinasis direktorius suprato, kad ieškovės veikla neatitinka šių poreikių.

DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies – priėmė sprendimą pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo DK 59 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, išieškoti jos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė. Nurodė, jog darbo sutartis šiuo DK pagrindu gali būti nutraukta, kai: tam yra darbdavio iniciatyva, išreikšta DK 64 str. nustatyta tvarka; egzistuoja teisėta, pakankama priežastis (viena ar kelios), lemianti konkretaus darbdavio poreikį nutraukti darbo sutartį; ši priežastis nėra nurodyta DK 57 str. 1 d. ir nepatenka tarp nurodytų DK 59 str. 2 d. (LAT 2020-06-25 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-199-701/2020). DK 64 str., reglamentuojančiame įspėjimo turinį ir formą, 1 d. nustatyta įspėjimo nutraukti darbo sutartį privaloma rašytinė forma. Įspėjimas nutraukti darbo sutartį turi atitikti DK 64 str. 2 d. nurodytus turinio reikalavimus, t. y. jame turi būti nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. Įspėjime turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo su konkrečiu darbuotoju priežastis. Atleidimo priežastis turi būti reali (pagrįsta faktais). Priežastis nutraukti darbo sutartį DK 59 str. nustatytu pagrindu gali būti susijusi su darbuotojo asmeniu, jo elgesiu darbe, kvalifikacija, darbdavio padėtimi ir kt., jos pasirinkimas konkrečiu atveju yra darbdavio diskrecija, tačiau ji turi būti realiai egzistuojanti (t. y. ne tariama ar išgalvota), teisėta, pakankama, kad pagrįstų darbo sutarties nutraukimą. Pagal LAT praktiką, aiškinant darbo teisės normas, galiojusias iki 2017-07-01, aplinkybės, susijusios su darbuotojo netinkamu elgesiu darbe, suprantamos kaip darbuotojo nepagrįsti konfliktai su bendradarbiais, elgesys, kuriantis įtampą tarp darbuotojų, psichologinio diskomforto kolektyve sukūrimas, pažiūrų, nesuderinamų su dirbamu darbu ar visuomenės moralės normomis, demonstravimas, profesinės etikos reikalavimų ignoravimas, disciplinos, motyvacijos trūkumas ir pan. Tokiais atvejais tinkamumas pavestam darbui atlikti turėtų būti suprantamas ne tik kaip paties darbuotojo tiesioginių darbo funkcijų atlikimo kokybė, bet jo elgesio įtaka kitų darbuotojų darbo sąlygoms, poveikis darbingumui ir veiklos rezultatams, įmonės prestižui ir pan. (LAT 2011-09-13 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-346/2011; 2015-02-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-48/2015). Taip pat pažymėjo, kad nagrinėdami darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo DK 59 str. 1 d. nustatytu pagrindu teisėtumo, darbo ginčus nagrinėjantys organai turi tirti ir nustatyti priežasties, kuria darbdavys grindė darbo sutarties nutraukimą, realumą ir teisėtumą, turi įvertinti, ar darbdavys turėjo pagrindą nuspręsti, kad buvo pakankama priežastis nutraukti darbo sutartį (Vilniaus apygardos teismo 2018-05-17 nutartis civ. b. Nr. e2A-1674-910/2018).
DGK nagrinėjamoje byloje nustatė, kad laikinasis direktorius priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį DK 59 str. 1 d. pagrindu ne tik su ieškove, bet ir su kitais dviem įmonės darbuotojais. Sprendimą dėl ieškovės ir kitų dviejų darbuotojų atleidimo priėmė tą pačią dieną. Atkreipė dėmesį į tai, kad laikinojo direktoriaus nuomonė apie trijų įmonės darbuotojų netinkamumą susiformavo per labai trumpą laiką – 2019-11-14 laikinasis direktorius pareigas pradėjo eiti, o 2019-12-17 savo sprendimą apie įmonės darbuotojų netinkamumo išdėstė įspėjime.

DGK, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendė kad laikinasis direktorius vienvaldiškai sprendimą dėl ieškovės atleidimo priėmė nesant realių, egzistuojančių atleidimo priežasčių. Pažymėjo, kad iš ieškovei įteikto įspėjimo turinio neįmanoma identifikuoti, dėl kokių priežasčių laikinasis direktorius galėjo susiformuoti nuomonę apie tai, kad ieškovės tolimesnis darbas įmonėje tapo kliūtimi darnaus kolektyvo formavimui. Taigi, apibendrindama DGK sprendė, kad atsakovas neįrodė, kokioms realioms (ne menamoms ar išgalvotoms) priežastims egzistuojant laikinasis direktorius turėjo pagrindo spręsti, kad darbo santykiai tarp šalių nebegalimi ir priimti sprendimą nutraukti ieškovės darbo sutartį DK 59 str. 1 d. pagrindu.
Pastebėtina, kad DGK, vadovaudamasi teismų praktika, priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

Dėl darbuotojų atstovo atleidimo iš darbo (DK 168 str. 3 d.)
(VDI Kauno DGK 2020-12-01 sprendimas Nr. DGKS-6126 d. b. Nr. APS-2-21941)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 57 str. 1 d. 1 p. neteisėtu ir išieškoti kompensaciją už 12 mėnesių. Nurodė, jog yra darbo tarybos narys, todėl turėjo būti taikomos DK 168 str. 3 d. numatytos garantijos, t. y. turėjo būti gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas, taip pat nebuvo laiku įteiktas įspėjimas, nepasiūlyta kita darbo vieta.
Atsakovas (darbdavys) su ieškovo reikalavimais nesutiko, nurodė, kad padaryti procedūriniai pažeidimai buvo formalūs, į VDI nesikreipė dėl nežinojimo.
DGK ieškovo (darbuotojo) prašymą tenkino iš dalies. Pažymėjo, kad darbo sutarties teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 str. numatytu pagrindu, atleidimo procedūra yra teisėta, kai laikomasi reikalavimų dėl atleidžiamų darbuotojų atrankos, įspėjimo terminų bei laisvos darbo vietos pasiūlymo, o darbuotojų atstovo atleidimo iš darbo atveju – reikalavimo dėl darbdavio kreipimosi į VDI dėl sutikimo atleisti iš darbo darbuotoją.
DGK nustatė, kad atsakovas į VDI dėl sutikimo atleisti iš darbo ieškovą, kaip darbuotojų atstovą, nesikreipė. Nurodė, kad VDI pareigūno sutikimas atleidžiant iš darbo darbuotojų atstovavimą įgyvendinančius asmenis yra būtinas, o darbo sutarties nutraukimas be tokio sutikimo negalimas. Šio reikalavimo nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu (LAT nutartis civ. b. Nr. e3K-276-248/2019). Taigi, DGK sprendė, kad nesant nurodyto sutikimo, ieškovo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas.

Dėl baudos skyrimo už DGK sprendimo nevykdymą (DK 232 str. 1 d.)
(VDI Vilniaus DGK 2020-12-21 sprendimas Nr. DGKS-1790 d. b. Nr. APS-131-25667)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu išieškoti jo naudai iš atsakovo (darbdavio) po 500 Eur baudą už kiekvieną savaitę, nes atsakovas nėra įvykdęs sprendimų darbo bylose Nr. APS-131-9016 (sprendimu nuspręsta išieškoti ieškovo naudai iš atsakovo darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, išeitinę išmoką bei netesybas) ir APS-131-17716 (sprendimu nuspręsta skirti atsakovui baudą už sprendimo nevykdymą).
Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovas kartu su kitu įmonės darbuotoju kreipėsi į tą patį antstolį, kuris išieškojimus abiejų ieškovų naudai vykdo kartu, taip pat, kad su ieškovu yra atsiskaityta pagal DGK sprendimą bei, kad yra sumokėta bauda už sprendimo nevykdymą.
DGK ieškovo (darbuotojo) prašymą atmetė. Nurodė, kad sprendimas (tiek DGK, tiek teismo) laikomas vykdomu tinkamai, kai jis vykdomas pačios šalies pastangomis. Tačiau, kai įsiteisėjęs sprendimas yra priverstine tvarka vykdomas antstolio, jis nelaikomas tinkamai vykdomu ir neatleidžia darbdavio nuo DK 232 str. 1 d. numatytos atsakomybės.

Dėl baudos už DGK sprendimo (darbo byla Nr. APS-131-9016) nevykdymą, DGK pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovui pritaikytų sankcijų (netesybos ir bauda) suma viršija jos buvusio įsiskolinimo ieškovui sumą, taip pat į tai, kad atsakovas yra maža įmonė (įdarbinta iki 10 darbuotojų), atsakovui jau anksčiau pritaikytos sankcijos už sprendimo nevykdymą yra pakankamos.
Dėl baudos už DGK sprendimo nevykdymą, kuriuo atsakovui buvo skirta bauda, DGK nurodė, kad DK 232 str. 1 d. numatytos baudos už DGK ar teismo sprendimų nevykdymą tikslas yra atgrasyti darbdavius nuo piktybiško sprendimų ignoravimo bei paskatinti vykdyti priimtus sprendimus, ginančius darbuotojo pažeistas materialiąsias teises. Taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į DK 232 str. 1 d. taikymo paskirtį bei aiškinant sistemiškai, vadovaujantis bendraisiais teisės principais, laikytina, kad bauda už sprendimo, kuriuo darbdaviui skirta bauda už kito sprendimo nevykdymą, negali būti skiriama (t. y., bauda pagal DK 232 str. 1 d. gali būti skiriama darbdaviui (atsakovui) nevykdant darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimo darbo byloje DK 213 str. 3 d. prasme; taip pat DK nenumato, kad darbdaviui (atsakovui) nesumokant laiku skirtos baudos pagal DK 232 str. 1 d. gali būti skiriama nauja bauda).

VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Dėl neturtinės žalos priteisimo
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-01 sprendimas civ. b. 2-30391-996/2020)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su Vilniaus DGK 2020-07-30 sprendimo Nr. DGKS-4835 (darbo bylos Nr. APS-131-14996) dalimi, kuria buvo nuspręsta išieškoti jai iš atsakovo (darbdavio) 1000 Eur neturtinę žalą, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo 3000 Eur neturtinę žalą bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas ieškovės (darbuotojos) ieškinį tenkino visiškai. Nurodė, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Pagal CK 6.250 str., neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus (LAT 2015-10-15 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-561-684/2015).

Nagrinėjamoje byloje teismas įvertinęs garso įrašą konstatavo, jog įmonės vadovas kilusio konflikto su ieškove metu, apie 30 min., viešai (girdint restorano lankytojams ir įmonėms darbuotojams) necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais išvadindamas ieškovę, įžeidžiančius žodžius sistemingai kartodamas, peržengė tiek padoraus žmogaus elgesio ribas, tiek įmonės vadovo dalykinio elgesio ribas, pats (o ne darbuotoja) menkino įmonės reputaciją, ginčo dalykiškai nenutraukė, o jį vystė, gilino, siekdamas sumenkinti ieškovės garbę ir orumą. Teismas sprendė, kad atsakovas (darbdavys) pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 24, 30 str. nuostatas, sukėlė ieškovei dvasines kančias, pažeminimą, dėl ko ieškovei iškilo psichiatro konsultacijų poreikis, todėl ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą visiškai pagrįstas. Teismas taip pat atsižvelgė į bylos aplinkybę, jog aptariamo pobūdžio atsakovo (darbdavio) elgesys su ieškove yra ne pirmas, taip pat atsakovas neginčijo ieškovės teiginių apie pasikartojantį atsakovo (darbdavio) panašų elgesį darbo vietoje su ieškove. Taigi, teismas sprendė, kad yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos ir priteisė ieškovės (darbuotojos) naudai 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies mokėjimo
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-06 sprendimas civ. b. e2-26589-1125/2020)

Ieškovas (darbdavys) prašė panaikinti 2020-06-25 Vilniaus DGK sprendimą Nr. DGKS-4173 (darbo bylos Nr. APS-131-12346) dalyje dėl 249,02 Eur kintamosios darbo užmokesčio dalies už 2019 m. gruodžio – 2020 m. vasario mėn. priteisimo atsakovei (darbuotojai). Nurodė, jog atsakovės prašymas negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas apskritai, nes atsakovė praleido DK 220 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių kreipimosi į DGK procedūrinį terminą ir DK 209 str. 1 d. nustatytą 2 mėnesių kreipimosi į DGK terminą. Taip pat nurodė, kad darbo užmokesčio kintamosios dalies mažinimas buvo vykdomas pagal Darbo apmokėjimo sistemos 28 p., pagal kurį, kintama darbo užmokesčio dalis skiriama ir gali būti perskaičiuojama atsižvelgiant į darbo krūvio svyravimus, asignavimų valdytojo patvirtintas kalendoriniams metams lėšas ir kt.
Teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė. Nustatė, jog viena iš aplinkybių, kuria darbdavys įrodinėjo, kad darbuotoja neturi teisės gauti ginčijamą 249, 02 Eur dydžio priedą yra ta, kad darbuotoja yra praleidusi terminą ginti šią savo teisę. Teismas pažymėjo, jog DK 220 str. 1 d. ir DK 231 str. 1 d. nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV d. VII sk. „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 str.) normos. Taip pat, DK 231 str., reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 4 d. nustatyta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Taigi, teismas netikrina ir neperžiūri DGK sprendimo taip pat ir DK 220 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių kreipimosi termino aspektu. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į DGK ir jo (ne)atnaujinimo DGK sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, priėmimui ir nagrinėjimui teisme. Gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, teismui būtina išsiaiškinti, ar buvo laikytasi privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos <...> (LAT 202002-20 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-28-701/2020). Taigi, teismas aptariamą ieškovo argumentą atmetė.

Teismas nagrinėjamoje byloje vertino, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostę darbo teisiniai santykiai pagal darbovietėje patvirtintą darbo apmokėjimo sistemos aprašą už darbuotojo atliktas darbo funkcijas jai mokant kintamą darbo užmokesčio dalį atitinka DK 142 str. 1 d. 1 p. nustatytus premijavimo tikslus. To paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad jeigu premijuoti numatyta pagal šio straipsnio 1 d. 1 p., darbo santykių pasibaigimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos sumokėti premiją, kurios dydis proporcingas darbo laikui per laikotarpį, už kurį skiriama premija, jeigu šalys nenustato kitokio laikotarpio. Nors šiuo atveju darbo santykiai nebuvo pasibaigę, bet aptarta norma, teismo vertinimu, atspindi darbo teisinių santykių specifiką, kad už jau atliktą darbą turi būti atsiskaitoma nustatyta ir šalių sulygta tvarka, t. y. pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, už kurį skaičiuojama kintama darbo užmokesčio dalis ir per kurį darbuotojas tinkamai atliko jam pavestas funkcijas, darbdavys neturi teisės spręsti, kad bus mokama kitokio dydžio kintamoji dalis ir ją perskaičiuoti sumažinant, kai darbuotojas jau faktiškai yra įgijęs teisę gauti kintamąją atlyginimo dalį už praėjusį laikotarpį.
Apibendrindamas teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo (darbdavio) ieškinį, todėl ieškinį atmetė, priteisė atsakovei (darbuotojai) 249,02 Eur dydžio kintamąją darbo užmokesčio dalį bei 1364 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek teisme ginčas buvo išspręstas darbuotojos naudai.

Dėl pagrindo (ne)išmokėti priemoką
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-17 sprendimas civ. b. Nr. e2-33069-1125/2020)

Ieškovas (darbdavys) prašė panaikinti Vilniaus DGK 2020-08-25 sprendimą Nr. DGKS-5244 (darbo bylos Nr. APS-131-15389) ir pripažinti, kad ieškovo įsakymas dėl rašytinio įspėjimo skyrimo atsakovui (darbuotojui) ir priemokos prie darbo užmokesčio neišmokėjimo yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad patikrinus autobusų eismą pagal elektroninio bilieto įrangos parodymus, nustatyta, kad autobuso vairuotojas (atsakovas) nesilaikė nustatyto eismo tvarkaraščio, t. y. iš pradinės stotelės „Žvėryno žiedas“ išvyko 8.56 val., nors pagal nustatytą tvarkaraštį turėjo išvykti 8.43 val. Darbuotojui pateiktas reikalavimas paaiškinti dėl kokių priežasčių jis nesilaikė nustatyto eismo tvarkaraščio ir iš pradinės maršruto stotelės išvyko vėliau. Darbuotojas pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad pavėlavo išvažiuoti dėl piliečio KET pažeidimų trukdančių atlikti darbo funkcijas, dėl ko buvo kviesta policija. Kelionės lape pažymėjo laiką ir aplinkybes. Ieškovė pažymėjo, kad nukrypimas nuo grafiko galimas tik dėl rimtų, objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Darbdavio vertinimu šiuo atveju tokių priežasčių nebuvo.
Teismas atmetė ieškovo ieškinį. Nustatė, kad atsakovui įsakymu buvo nutarta skirti rašytinį įspėjimą, nurodyti apskaitos skyriui neišmokėti 25 procentų 2020 m. gegužės mėnesio dydžio priemokos. Darbuotojas, nesutikdamas su įspėjimu bei nurodymu neišmokėti priemokos kreipėsi į DGK prašydamas įpareigoti darbdavį atšaukti įsakymą, kaip nepagrįstą, ir išmokėti jam už 2020 m. gegužės mėnesio dydžio neišmokėtą priemoką 31,17 Eur. Vilniaus DGK 2020-08-25 sprendimu nuspręsta darbuotojo prašymą tenkinti bei pripažinti ieškovo generalinio direktoriaus įsakymą nepagrįstu.
Teismas pažymėjo, kad nors DK tiesiogiai neįtvirtintas drausminio poveikio priemonių taikymas, tačiau pagal DK nuostatas tokios poveikio priemonės galimos, kaip pavyzdys viena iš tokių priemonių yra reglamentuota DK 142 str. 2 d. (Vilniaus apygardos teismo 2020-10-08 nutartis civ. b. Nr. e2S-1521-910/2020). Minėtoje DK 142 str. 1 d. nustatyti galimi darbuotojo premijavimo tikslai: darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį (1 p.); darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (2 p.). Tas pats straipsnis kaip ir nurodyta aukščiau reglamentuoja, jog premija, numatyta šio straipsnio 1 d. 2 p., gali būti neskiriama, jeigu darbuotojas per paskutinius šešis mėnesius padaro pareigų, nustatytų darbo teisės normose ar darbo sutartyje, pažeidimą (DK 142 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje darbuotojui priedas prie darbo užmokesčio nebuvo išmokėtas, darbdaviui vertinat, jog darbuotojas padarė darbo pareigų pažeidimą. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas savo darbo funkcijas ir vairuodamas maršrutinę transporto priemonę, vėlavo išvykti pagal grafiką, kadangi maršrutiniam transportui buvo sudaryta kliūtis ir neduotas kelias kaip to reikalauja KET. Teismo vertinimu, ši aplinkybė yra laikytina objektyvia priežastimi dėl kurios maršrutinis transportas vėlavo pagal grafiką, todėl nebuvo pagrindo darbuotojui taikyti drausminę atsakomybę ir neišmokėti 31,17 Eur priemokos prie darbo užmokesčio.
Taigi, teismas sprendė panaikinti ieškovo generalinio direktoriaus įsakymo 2 dalį, kuria nurodyta apskaitos skyriui neišmokėti 25 procentų 2020 m. gegužės mėnesio priemokos darbuotojui, priteisė atsakovui (darbuotojui) 31,17 Eur priedą bei 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad DGK ir teismas vienodai įvertino faktines bylos aplinkybes ir išsprendė bylą darbuotojo naudai.

Dėl dienpinigių mokėjimo
(Šiaulių apygardos teismo 2020-12-14 sprendimas civ. b. Nr. e2A-813-372/2020)

Ieškovas (darbdavys) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas patvirtinti, kad ieškovas yra išmokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovui (darbuotojui), įskaitant dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį. Nurodė, kad 2020-06-09 Telšių DGK sprendimu Nr. DGKS-3936 (darbo bylos Nr. APS-110-11612) darbuotojo prašymą tenkino, priteisė atsakovo naudai dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį (961,00 Eur). Pažymėjo, kad DGK priteisė esą neišmokėtus dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį, nes banko mokėjimuose nėra pavedimo paskirtyje nurodytos eilutės „dienpinigiai už 2020 m. gruodžio mėnesį“. Ieškovė nurodė, kad DGK neanalizavo ieškovo pateiktų buhalterinės apskaitos duomenų, kurie pagrindžia, kad visos atsakovui priklausančios sumos, susijusios su darbo santykiais, buvo sumokėtos.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas nei DGK, nei teismui nepateikė duomenų apie išmokėtus dienpinigius / komandiruotpinigius už gruodžio mėnesį, todėl ieškovo paaiškinimus, kad dienpinigiai už gruodžio mėnesį atsakovui buvo išmokėti su kitomis vėliau sumokėtomis sumomis, teismas laikė nepagrįstais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktos avansinės apyskaitos, įsakymai, kuriais darbuotojas nuo pat įdarbinimo įmonėje dienos iki atleidimo iš darbo buvo siunčiamas į komandiruotes Europos šalyse, už kurias jam buvo priskaičiuojami dienpinigiai, yra nepasirašytos darbuotojo. Teismas nurodė, kad ieškovas rėmėsi atsakovo nepasirašytais įsakymais bei avanso apyskaitomis, taigi, sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad yra visiškai atsiskaitęs su atsakovu.
Apeliacinės instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino. Nustatė, kad ieškovas (darbdavys) įsipareigojo mokėti darbuotojui MMA, padidintą 1,31 koeficientu, įskaitant laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbo naudotojui. Sutartyje buvo numatyta, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, gali būti mokami dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigius, tačiau ne mažesni kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas ir Finansų ministerijos patvirtintas komandiruočių į užsienį dienpinigių normas; kiekvienu konkrečiu atveju dienpinigių norma nustatoma įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu).
Teismas pažymėjo, kad pagal DK 214 str. 3 d. įtvirtintą specialią įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose taisyklę, ne darbuotojas turi įrodyti savo reiškiamo reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias sumas pagrįstumą, bet darbdaviui tenka pareiga įrodyti tinkamo atsiskaitymo faktą. Tokia taisyklė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad darbdavys atsako už tinkamą darbo santykių įforminimą, savo vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą, todėl darbdavys privalo turėti visus finansines operacijas patvirtinančius dokumentus, kuriuos, įrodinėdamas atsiskaitymo su darbuotoju faktą, privalo pateikti teismui.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pateikė buhalterinius duomenis bei finansines operacijas patvirtinančius dokumentus, kurie įrodo atsiskaitymo su jos buvusiu darbuotoju (atsakovu) faktą. Taigi, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas nepateikė duomenų apie išmokėtus dienpinigius / komandiruotpinigius už gruodžio mėnesį yra nepagrįstos bei prieštaraujančios byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo pateiktus dokumentus, todėl išvadas padarė visiškai formaliai, neatlikęs visų pervestų sumų skaičiavimo.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog su atsakovu yra visiškai atsiskaitęs, todėl ieškovo ieškinį tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – patvirtino, kad ieškovas (darbdavys) yra išmokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovui (darbuotojui), įskaitant dienpinigius už 2019 m. gruodžio mėnesį. Taip pat teismas sprendė išieškoti ieškovui iš atsakovo patirtas 496,90 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei 38,00 Eur apeliacinės instancijos teisme.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme, skirtingai nei DGK, byla išspręsta darbdavio naudai.

Dėl darbo santykių kvalifikavimo ir darbuotojo valios išraiškos vertinimo nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-30 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-243-248/2020)

Ginčas byloje kilo dėl darbo užmokesčio priteisimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Ieškovas (darbdavys) prašė panaikinti DGK 2019-03-20 sprendimą Nr. DGKS-1692 darbo byloje Nr. APS-36-3851, kuriuo atsakovo (darbuotojo) prašymas buvo tenkintas iš dalies – nuspręsta išieškoti darbuotojui nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei netesybas.
Teisme atsakovas (darbuotojas) priešieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš ieškovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas (kreipdamasis į DGK atsakovas neginčijo atleidimo iš darbo teisėtumo).
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovo atleidimą iš darbo DK 55 str. pagrindu neteisėtu, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, netesybas ir neturtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Kasaciniu skundu ieškovas (darbdavys) prašė atmesti priešieškinio reikalavimą dėl atsakovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Kasacinis teismas (toliau ir – LAT, Teismas) išnagrinėjęs kasacinį skundą, sprendė, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nenustatė pagrindinių faktinių ir teisinių aplinkybių, būtinų bylai teisingai išspręsti, neatskleidė bylos esmės, todėl teismų sprendimus panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
LAT pažymėjo, kad teisingam bylos išnagrinėjimui visų pirma svarbu nustatyti, dėl kokios funkcijos (pareigų) atlikimo su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis, kadangi nuo to gali priklausyti, ar taikomi atitinkami darbo sutarties nutraukimo ypatumai bei kilusio darbo ginčo nagrinėjimo tvarka. Darbo sutartyje tiksliai nenurodant, dėl kokios funkcijos atlikimo susitarta, ši darbo sutarties sąlyga turi būti nustatyta, aiškinant darbo sutartį, jos turinį. DK 6 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutarčių nuostatos aiškinamos, atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 str.). Nurodytame straipsnyje įtvirtinti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo darbo apmokėjimo ir kiti principai. DK 6 str. 2 d. nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Teismas taip pat pažymėjo, jog sprendžiant, dėl kokios darbo funkcijos atlikimo susitarta su atsakovu, atsižvelgtina ne tik į sutarčių nuostatų aiškinimo taisykles, bet ir į darbovietėje susiklosčiusią ankstesnę praktiką, realiai darbuotojo vykdytas funkcijas, jų atlygintinumą, į tai, kaip šios darbo sutarties turinį suprato sutarties šalys ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teismas atkreipė dėmesį, kad svarbu yra tai, jog darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakosDėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014). Sprendžiant dėl darbo sutartį nutraukti siekiančio darbuotojo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, svarbu atsižvelgti ir į darbo sutartį siekiančio nutraukti darbuotojo pareigybinį statusą ir atitinkamai turimo statuso nulemtus reikalavimus, ypatumus, kurie gali teikti pagrindą tokio darbuotojo veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus, siekiant nustatyti, ar asmuo, įgyvendindamas savo darbo teises, veikia sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, ar nepiktnaudžiauja savo darbo teisėmis <...> (LAT 2009-12-04 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-551/2009). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014).
Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad ieškovas (darbdavys) pateikė į bylą atsakovo pareiškimą dėl atleidimo iš pareigų pagal DK 55 str., t. y. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atsakovas (darbuotojas) tvirtino, kad šio pareiškimo jis nepasirašė. Teismas nurodė, kad jeigu būtų nustatytas faktas, kad darbuotojas aptariamo pareiškimo nepasirašė, tai reikštų, kad jo valios nutraukti darbo santykius iš viso nebuvo. Tai sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 str. pripažinti neteisėtu. Jeigu būtų nustatyta, kad parašas pareiškime yra darbuotojo, darbo sutarties nutraukimo neteisėtumas galėtų būti konstatuotas, tik darbuotojui įrodžius, kad pareiškimo turinys neatitinka jo tikrosios valios, o yra parašytas dėl kokios nors neteisėtos įtakos. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai tokių faktinių aplinkybių nenustatė.
LAT taip pat pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad darbuotojas pasirašė darbdavio atspausdintą prašymą nutraukti darbo sutartį, nėra pagrindas savaime konstatuoti darbuotojo valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką darbuotojo valios formavimuisi (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013). Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškime buvo nenurodyta jo surašymo data, tačiau ji aktuali tik sprendžiant dėl įspėjimo terminų laikymosi. Teismas pažymėjo, jog darbdaviui sutinkant, darbo sutartis gali būti nutraukta nuo bet kurios pareiškime nurodytos datos. Darbdavio sutikimą su darbo santykių nutraukimu nuo darbuotojo nurodytos datos gali patvirtinti darbdavio sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo (DK 65 str. 1, 3 d.) nuo tos datos, tam nebūtinas atskirai išreikštas darbdavio sutikimasDarbo sutarties nutraukimo priežastys pareiškime privalomai turi būti nurodomos tais atvejais, kai jos reikšmingos tam tikro darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir jo pasekmių taikymui; kitais atvejais jos gali būti nurodomos, tačiau nėra privalomos. Neatsiskaitymas su darbuotoju jo atleidimo dieną lemia atsakomybę darbdaviui (DK 147 str. 2 d.), tačiau neatspindi darbuotojo valios dėl darbo santykių pabaigos.
Teismas taip pat pažymėjo, jog įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (LAT 2020-07-01 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-206-684/2020). Nagrinėjamu atveju esančių įrodymų nepakakus nustatyti, ar pareiškimą pasirašė atsakovas (darbuotojas), teismas nurodė, jog yra svarstytinas rašysenos ekspertizės skyrimo klausimas. Pažymėjo, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 str. 1 d.).
Taigi, kasacinis teismas sprendė, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės, todėl perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, kaip ir DGK, bylą buvo išnagrinėję darbuotojo naudai.

 

Dėl darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį mokėjimo (DK 47 str. 1 d. 1 p.)
bei delspinigių ir netesybų skaičiavimo (DK 147 str.)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-320-684/2020)

Ieškovas (darbdavys) teismo prašė panaikinti Vilniaus DGK 2019-07-16 sprendimo Nr. DGKS-4337 (darbo byla Nr. APS-131-11696) skundžiamą dalį, kuriuo DGK nusprendė išieškoti atsakovės (darbuotojos) naudai 1983,66 Eur darbo užmokestį už prastovą. Ieškovo teigimu, nebuvo teisinio pagrindo sumokėti atsakovei už prastovą, nes atsakovei buvo siūlomas darbas nuo 2019-04-01 eiti vadovo pareigas, tačiau atsakovė nesutiko, pasiūlymą atmetė, todėl priverstinė atsakovės prastova atsirado dėl jos pačios kaltės.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, sprendė priteisti atsakovei (darbuotojai) iš ieškovo (darbdavio) darbo užmokestį už prastovą, taip pat netesybas. Nustatė, kad darbuotoja pateikė darbdaviui prašymą dėl grįžimo į darbą po motinystės atostogų nuo 2019-04-01. Darbdavys pasiūlė darbuotojai nuo 2019-04-01 eiti vadovo pareigas, tačiau darbuotoja nesutiko. Siekusiai grįžti iš vaiko priežiūros atostogų bei pateikus prašymą, darbdaviui nesuteikiant darbo vietos, 2019-04-01 įsakymu „Dėl prastovos skelbimo“ atsakovei nuo 2019-04-01 paskelbta prastova. Ieškovas atsakovei nemokėjo jokio darbo užmokesčio ir nedraudė socialiniu draudimu laikotarpiu nuo 2019-04-02 iki pat ginčo nagrinėjimo teisme.
Teismas, taikydamas DK 47 str., reglamentuojantį prastovą, nurodė, kad atsakovei už 2019 m. balandžio mėnesį turėjo būti mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau ir – MMA), sudaranti 555 Eur, o už 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, – po 222 Eur darbo užmokesčio (40 procentų MMA). Taip pat, atsižvelgdamas į DK 147 str., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-30 įsakymu Nr. A1-60 patvirtintą 0,07 proc. delspinigių dydį, teismas nusprendė priteisti tvirta suma netesybas – 222 Eur, dauginant iš 6 mėnesių, tai sudaro 1332 Eur, nurodydamas, kad kartu tai ir kompensacinė išmoka atsakovei, nesant pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes priešieškinis nebuvo pareikštas.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.  Aiškindamas DK 47 str. nuostatas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo mokėti MMA ne vien už pirmą (priklauso tik iki 3 darbo dienų), bet ir paskesnius prastovos mėnesius. Taip pat teismas atsižvelgdamas į atsakovės patirtus nepatogumus, išgyvenimus, juos įvertinęs, padarė išvadą, kad darbuotojos, kaip silpnesniosios santykio šalies, interesus labiau atitiktų jai priteisiamos netesybos (DK 147 str. 2 d.), o ne delspinigiai (DK 147 str. 1 d.).
Kasaciniu skundu atsakovė (darbuotoja)  prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (nesutiko su 222 Eur suma už mėnesį, t. y. 40 proc. nuo MMA) ir priimti naują sprendimą, priteisiant atsakovei iš ieškovo po 1 MMA (555 Eur) už kiekvieną prastovos mėnesį ir kt.
Kasacinis teismas nurodė, kad prastovos atvejais darbdavys turi galimybę darbuotojui mokėti mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Kita vertus, atsižvelgiant į darbuotojo interesus, teisės normos nustato tam tikras teisės į darbą, darbo užmokestį garantijas darbuotojui, negalinčiam dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus (LAT 2011-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-247/2011).
LAT nurodė, kad iš DK 47 str. 2-4 d. teisinio reglamentavimo expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) darytina išvada, kad už pirmą prastovos dieną mokamas vidutinis darbo užmokestis, už antrą ir trečią dienas – du trečdaliai vidutinio darbo užmokesčio, jeigu nereikalaujama, kad darbuotojas būtų darbe, ir už kitą prastovos laikotarpį nuo ketvirtos dienos – 40 proc. vidutinio jo darbo užmokesčio. Tačiau už visą pirmą prastovos mėnesį darbuotojui mokamas darbo užmokestis turi būti ne mažesnis kaip 1 MMA, nes DK 47 str. 5 d. nustatyta, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu MMA, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma.
LAT nurodė, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami DK 47 str. 2–5 d. taisykles, skaičiavo už prastovą mokėtinas sumas darbuotojai nuo MMA, nes byloje šalys nepateikė duomenų apie darbuotojos iki prastovos gautą didesnį vidutinį darbo užmokestį už 1 MMA – 555 Eur. Taigi šalims nepateikus duomenų apie atsakovei mokėtą kitokio dydžio darbo užmokestį teismai pagrįstai už pirmą neterminuotos prastovos mėnesį nustatė 1 MMA apmokėjimo dydį ir už tolesnių prastovos mėnesių laikotarpius – po 40 proc. MMA, t. y. už pirmą prastovos mėnesį – 2019 m. balandžio mėnesį – turėjo būti mokama 1 MMA, sudaranti 555 Eur, o už 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, – po 222 Eur darbo užmokesčio (40 procentų MMA).
Apibendrindamas LAT sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta, todėl nutartį paliko nepakeista. Pažymėtina, kad ginčą nagrinėjusi DGK, sutinkamai su kitų DGK praktika, taikė DK 47 str. įtvirtintą nuostatą dėl minimaliosios mėnesinės algos mokėjimo kitaip nei teismai aptariamoje byloje, t. y. sprendė išieškoti darbuotojai visą MMA (ne 40 procentų MMA) už visus prastovos mėnesius, o ne tik už pirmąjį prastovos mėnesį (visą MMA), kaip sprendė šioje byloje visų instancijų teismai. Taip pat pastebėta, kad DGK praktikoje, skirtingai nei aptariamoje LAT nutartyje, DK 147 str. 2 d. numatytos netesybos (taip, kaip ir numato DK) taikomos tik darbo santykiams pasibaigus.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimo bei išmokėjimo, kai sudarytas susitarimas dėl papildomo darbo
(DK 35 str. 7 d., Aprašo 8 p.)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-09 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-332-701/2020)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2019-07-22 sprendimu Nr. DGKS-4442 (darbo bylos Nr. APS-1-12110), kuriuo buvo atmestas jo prašymas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, prašė teismo pripažinti neteisingu atsakovo (darbdavio) apskaičiavimą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir sumokėti ieškovui kompensaciją, taip pat priteisti netesybas už pavėluotą atsiskaitymą DK 147 str. 2 d. pagrindu. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas pagrindine sutartimi įtvirtintas pareigas, dirbo papildomą darbą, kuris buvo apmokamas iš lėšų, gautų už darbdavio vykdomus projektus. Pagal Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-21 nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) 5.1. p., darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1.–3.4. papunkčiuose, taip pat ir už papildomą darbą, nesvarbu, iš kokio darbdavio finansavimo šaltinio jis apmokamas. Atsakovas vidutinį darbo užmokestį nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijai skaičiavo neteisingai – už papildomą darbą vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo atskirai ir tą papildomo darbo vidutinį darbo užmokestį taikė ne visoms nepanaudotų kasmetinių atostogų dienoms, o tik tokiai jų daliai, kiek dengė darbdavio projektų lėšos, todėl dalis kompensacijos už tam tikrą dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų liko neišmokėta.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį taip pat atmetė.
Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad jam neturėtų būti taikomos DK 35 str. 7 d. („Jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo numatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis <...>, jos šiam darbuotojui taikomos tik tada, kai atliekama papildoma funkcija, ir tik tiek, kiek ji atliekama“) ir Aprašo 8 p. („DK 35 str. 7 d. nustatytu atveju, kai darbuotojas atlieka susitarime dėl darbo funkcijų jungimo numatytą papildomą darbo funkciją, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atskirai pagal Aprašą iš  darbo  užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą  papildomą   darbo funkciją“) nuostatos. Nurodė, jog tiek papildomo susitarimo 1 p., tiek direktoriaus įsakymo 1 p. aiškiai įtvirtinta papildomo darbo sąlyga – darbas laisvu nuo pagrindinio darbo metu, taigi šalys susitarė dėl darbo funkcijų jungimo, kaip tai nustatyta DK 35 str. 1 d., todėl nagrinėjamu atveju taikomos DK 35 str. 7 d. bei Aprašo 8 p. nuostatos ir, darbuotojui atliekant sulygtą papildomą darbą, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Aprašą atskirai iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą papildomą darbo funkciją.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad Aprašo 8 p., priešingai nei teigia ieškovas, yra taikomas visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo. Nustatė, kad ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimą dėl papildomo darbo, įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų, todėl kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui turi būti skaičiuojama atskirai pagal kiekvieną susitarimą.
Kasaciniame skunde ieškovas (darbuotojas) teigė, kad, nors jis ir dirbo pagal papildomą susitarimą darbo funkcijų jungimo būdu, tačiau byloje nėra įrodymų, kad jis būtų įgijęs bent kokią DK 35 str. 7 d. minimą teisę, todėl Aprašo 8 p. jam netaikytinas.
Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 35 str. 7 d. bei Aprašo 8 p. Pažymėjo, kad susitarimas dėl papildomo darbo nekvalifikuotinas kaip savarankiška, atskira darbo sutartis. Darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtą papildomą darbo funkciją, gali įgyti teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (pvz. ilgesnės trukmės kasmetinėmis atostogomis), teisės į kurias vykdydamas pagrindinę darbo funkciją jis neturi.
LAT konstatavo, kad DK 35 str. 7 d. įtvirtinta norma taikoma tik esant joje nurodytoms sąlygoms – jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis. Jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to neįgyja teisės naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis, tai nurodyta teisės norma, nesant joje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, netaikytina.
LAT taip pat nurodė, kad Aprašo 8 p. taikytinas tik DK 35 str. 7 d. nustatytu atveju, t. y. jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to įgyja teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis.
Apibendrindamas kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Aprašo 8 p., nurodydamas, jog ši teisės norma taikoma visais atvejais, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl darbo funkcijų jungimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 35 str. 7 d., nes ją taikė nenustatęs šios teisės normos taikymo sąlygos – ar ieškovas, atlikdamas susitarimuose dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to įgijo teisę naudotis DK ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, atostogomis ir kita), taip pat motyvuodamas tuo, kad ieškovas, dirbdamas pagal pagrindinę darbo sutartį ir susitarimą dėl papildomo darbo įgijo teisę į skirtingos trukmės atostogas pagal kiekvieną iš šių susitarimų, nenurodė šį teiginį patvirtinančių teisinių argumentų.
Paminėtina, kad DGK bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai, tačiau vis dėlto skirtingai nei kasacinis teismas, aiškino ir taikė aptariamas DK 35 str. 7 d. bei Aprašo 8 p. nuostatas.

 

Dėl kolektyvinių sutarčių nuostatų taikymo ir diskriminacijos draudimo priklausymo profesinei sąjungai aspektu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-16 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-348-403/2020)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su DGK sprendimu Nr. DGKS-1443 (darbo bylos Nr. APS-36-3122), kuriuo DGK iš dalies tenkino atsakovės (darbuotojos) prašymą bei išieškojo atsakovės naudai iš ieškovo 300,00 Eur išmoką jubiliejaus proga šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. („profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį kaip 10 metų darbo stažą bendrovėje ir ne mažesnę kaip 6 mėnesių nepertraukiamą narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 Eur (atskaičius mokesčius) priedas“) pagrindu, kreipėsi į teismą, prašydamas atmesti atsakovės reikalavimą kaip nepagrįstą. DGK konstatavo, kad, atsižvelgiant į teisės normų bendrumo principą, kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, suteikiama teisė (garantija) turi abstraktų adresatą – visus darbuotojus, kuriems taikoma (aptariamu atveju – šakos) kolektyvinė sutartis, o adresato susiaurinimas iki tam tikrų profesinių sąjungų narių rato pripažintinas darbuotojų lygybės principo pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį tenkino. Nurodė, kad ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga. Nuostatos kaip 4.9.7. p. įtvirtinimas į Kolektyvinę sutartį, pagrindžiant ją DK 197 str. 1 d., turi būti vertinamas kaip diferencijuotas reguliavimas (o ne diskriminuojantis). Teismas sutiko su argumentu, kad „diskriminavimo apraiška nebūtų laikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams(Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Tomas Davulis, P. 522, 2018 m. Vilnius).
Apeliaciniu skundu atsakovė (darbuotoja) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažįstant, kad atsakovė buvo diskriminuojama dėl darbo užmokesčio ir priedo mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovės (darbuotojos) reikalavimą dėl jos diskriminavimo mokamo darbo užmokesčio pagrindu. Teismas sprendė, jog vienkartinis 300,00 Eur priedas, išmokamas darbuotojams, kurių darbo stažas bendrovėje yra ne mažesnis kaip 10 metų, nepertraukiama narystė profesinėje sąjungoje, pasirašiusioje kolektyvinę sutartį – ne mažesnė kaip 6 mėnesių ir jie švenčia 50 bei 60 metų jubiliejų, neturėtų būti suprantamas kaip darbo užmokesčio dalis.
Teismas pažymėjo, jog įvertinus kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. įtvirtintą sąlygų visetą, kuriam esant darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio vienkartinio 300,00 Eur priedo išmokėjimo, darytina išvada, kad tokio pobūdžio priedas, dėl kurio mokėjimo yra kilęs ginčas, šiuo atveju nėra mokamas už įgytą kvalifikaciją, taip pat negali būti aiškinamas kaip premija už atliktą darbą, nustatytą šalių susitarimu ar mokamą pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą ar atitinkamai darbdavio iniciatyva skiriama paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Taigi, sprendė, kad aptariamu atveju darbo užmokesčio sąvoka negalėjo būti aiškinama plečiamai, kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. numatytą vienkartinį 300,00 Eur priedą, pagal jo suteikimo tikslą, sietiną su, visų pirma, lojalumo darbdaviui skatinimu, naryste profesinėje sąjungoje ir asmens pragyvento gyvenimo laikotarpio trukme, pripažįstant darbo užmokesčio dalimi. Nurodė, jog nagrinėjamos situacijos kontekste negalėjo būti prieita prie išvados, jog kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nukrypta nuo imperatyviųjų įstatymo normų, reglamentuojančių asmenų lygybės principą, diskriminuojant darbuotojus, nepriklausančius profesinėms sąjungoms, pasirašiusioms kolektyvinę sutartį.
Kasacinis teismas taip pat atmetė atsakovės (darbuotojos) reikalavimą ieškovui dėl 300 Eur išmokos kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. pagrindu.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė (darbuotoja) teigė, kad ieškovo (darbdavio) atsisakymas sumokėti ginčo išmoką diskriminuoja atsakovę dėl jos priklausymo profesinei sąjungai. Atsakovė, be kita ko, rėmėsi Europos Sąjungos teisės nuostatomis ir Teisingumo Teismo praktika.
LAT pažymėjo, kad nors kova su diskriminacija patenka į Europos Sąjungos kompetenciją ir reguliavimo sritį pagal tam tikrus diskriminacijos pagrindus, tačiau diskriminacija dėl priklausymo profesinei sąjungai neišskiriama kaip diskriminacijos rūšis. Nurodė, jog diskriminacijos draudimas įtvirtintas konstituciniu lygiu (Konstitucijos 29 str.), o asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti skirtos DK (2 str. 1 d., 26 str.) bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nuostatos (2 str. 1 d., 5 d., 9 d .).
Teismas taip pat pažymėjo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose išaiškinta, kad diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (2011-09-08 sprendimo byloje Francisco Javier Rosado Santana prieš Consejeria de Justicia y Administración Publica de la Junta de Andalucia, C-177/10, 65 p.). Nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas bendruosius principus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. („Diskriminacijos draudimas“), pagal kuriuos tam, kad iškelta problema nulemtų 14 str. taikymą, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-04-29 sprendimas byloje Burden prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13378/05; 2010-06-24 sprendimas byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, peticijos Nr. 30141/04; 2013-11-07 sprendimas byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09 ir Nr. 32684/09).

LAT nurodė, jog sprendžiant dėl kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. kvalifikavimo, diskriminacijos (ne)buvimo, visų pirma būtina nustatyti, ar asmenys yra panašiose situacijose, ar tos situacijos yra palyginamos tarpusavyje. Taip pat itin reikšmingas yra asociacijų laisvės, profesinių sąjungų paskirties ir jų įgalinimų, kolektyvinių derybų instituto teisinis reguliavimas. Nurodė, kad profesinės sąjungos pagal teisinę prigimtį yra asociacijos, turinčios išskirtinį veiklos tikslą – ginti darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines teises. Vienodai ginama ne tik pozityvioji asociacijų laisvė, t. y. teisė jungtis į organizacijas, tačiau ir negatyvioji – teisė nesijungti į profesines sąjungas ir nebūti jų nariu nepatiriant dėl to diskriminacijos.
Kasacinis teismas nurodė, kad DK 165 str. 3 d. normoje įtvirtinta principinė nuostata, kad profesinės sąjungos kolektyviai atstovauja savo nariams. DK nuostatos, reglamentuojančios kolektyvines derybas ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, jų turinį (DK 188 str. 9 d., 190 str., 193 str. 1, 4 , 5 d.) atspindi kolektyvinių derybų laisvės principą, kuriam būdinga tai, kad šalys pačios nustato derybų objektą ir sutartinius įsipareigojimus.
Teismas taip pat pažymėjo, jog DK 197 str. 1 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). Taigi kolektyvinė sutartis taikoma darbuotojams, kurie patenka į konkrečios kolektyvinės sutarties taikymo sritį. Tokiu atveju, kad ir kokia būtų individualios darbo sutarties šalių valia ar susitarimai, kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo teisės normos privalomai reguliuoja individualios darbo sutarties šalių teises ir pareigas, kylančias iš darbo sutarties.
LAT konstatavo, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais ji apeliuoja į lygiateisiškumo principo pažeidimą ir siekia pagrįsti diskriminacijos dėl darbo užmokesčio buvimą, prieštarauja asociacijų laisvės, profesinių sąjungų paskirties ir jų įgalinimų, kolektyvinių derybų esmės ir kolektyvinių sutarčių taikymo teisiniam reguliavimui. Nurodė, jog specialiųjų kolektyvinės sutarties nuostatų, įtvirtinančių tam tikras socialines (ar ekonomines) garantijas į jų taikymo sritį patenkančių profesinių sąjungų, esančių kolektyvinės sutarties šalimis, nariams, įtvirtinimas nėra expressis verbis (tiesiogiai) draudžiamas imperatyviomis įstatymo normomis, pripažįstant kolektyvinių derybų šalių teisę savo nuožiūra nustatyti kolektyvinės sutarties turinį. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktu nustatyta ekonominė nauda profesinių sąjungų, pasirašiusių šią kolektyvinę sutartį, nariams (darbuotojams) nelaikytina diskriminuojančia šioms profesinėms sąjungoms nepriklausančius ar priklausančius kitoms profesinėms sąjungoms darbuotojus, atsižvelgiant į skirtingas situacijas, kuriose yra šie subjektai. Darbuotojai laisvi pasirinkti, kuriai profesinei sąjungai priklausyti. Pasirinkę darbuotojai kartu įgyja tam tikrų įsipareigojimų (pvz., turi dalyvauti veikloje, mokėti nario mokestį ir pan.). Savo ruožtu profesinės sąjungos teisės aktų nuostatomis įpareigotos atstovauti būtent savo nariams, inicijuoti ir vesti derybas jų naudai, o kolektyvinė sutartis pagal bendrąją taisyklę taikoma būtent darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams.
Apibendrindamas LAT konstatavo, kad teismai pagrįstai kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nuostatų, nustatančių papildomą naudą profesinių sąjungų, pasirašiusių kolektyvinę sutartį, nariams jubiliejaus proga, nekvalifikavo kaip pažeidžiančių lygiateisiškumo principą, diskriminuojančių atsakovę, nesančią kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų nare, kaip ji pati nurodo, darbo užmokesčio aspektu. Pažymėtina, kad byla, skirtingai nei DGK, išspręsta darbdavio naudai.

Dėl išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-30 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-369-248/2020)

Ieškovas (darbuotojas) nurodė, kad pagal darbo sutartį atsakovo įmonėje ėjo komercijos vadovo pareigas. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas, vykdydamas savo pareigas ir nenorėdamas, kad sustotų vykdomi darbai, savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo už atsakovės reikmėms suteiktas paslaugas ir prekes pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kuriose kaip pirkėjas nurodytas atsakovas (darbdavys). Atsakovo direktorius apie tai žinojo, žadėjo grąžinti sumokėtas sumas, tačiau negrąžino.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį. Nurodė, kad ieškiniu reiškiami reikalavimai yra grindžiami iš susiklosčiusių tarp šalių darbo teisinių santykių, todėl tokiems ginčams nagrinėti yra nustatyta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka ir dar galima pasinaudoti šia tvarka kreipiantis į darbo ginčų komisiją (DK 220 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas vadovavosi DK 213 str . nuostatomis, LAT 2017-06-29 nutartyje (civ. b. Nr. e3K-3-307-421/2017) pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos išskirtinis individualaus darbo ginčo požymis yra tai, kad šio ginčo šalis sieja darbo teisiniai santykiai ir ginčas yra kilęs įgyvendinant iš šių santykių kilusias teises ir pareigas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškinyje ieškovas atsakovo pareigą grąžinti ieškovui pinigines sumas, patirtas apmokant įmonės vardu išrašytas sąskaitas, kildina iš atsakovo, kaip darbdavio, prievolės atsiskaityti su atskaitingu asmeniu, tokią atsakovo pareigą nurodo atsiradus galiojant darbo sutarčiai, laikytina, jog šalių ginčas yra tiesiogiai susijęs su darbo teisiniais santykiais, jis kilęs dėl ieškovui darbdavio nesumokėtų išmokų. Teismas nenustatė, kad šalių ginčas patektų į DK įtvirtintas išimtis, pagal kurias ginčui būtų netaikoma išankstinė nagrinėjimo DGK tvarka ir ginčas galėtų būti iš karto nagrinėjamas teisme (DK 220 str. 1 d., 231 str.; LAT 2019-02-27 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-27-701/2019). Taip pat konstatavo, kad iki kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą ieškovas turėjo pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarka. Ieškovas neįrodė, kad įgyvendino būtinąją kreipimosi į teismą sąlygą.
Ieškovui kreipusis į DGK, Vilniaus DGK 2020-05-04 sprendimu Nr. DGKS-2852 (darbo bylos Nr. APS-131-8332) atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino (DK 224 str. 1 d. 4 p.).
Kasaciniu skundu ieškovas teigė, kad teismai nepagrįstai apribojo ieškovo teisę laisvai pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Šiuo atveju ieškovas pasirinko ginti savo teises, remdamasis prievolių teisės normomis.
Kasacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutartis ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka ( CPK 5 str . 1 d.). Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė (EŽTT 2015-05-21 sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017-02-16 sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). Pagal CPK  22 str. 1 d., įstatymų nustatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, inter alia (be kita ko), būtina išsiaiškinti, ar tokio pobūdžio byloms (ne)taikoma išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka, o jei taikoma – ar besikreipiantis į teismą asmuo ja pasinaudojo.
LAT nurodė, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarkos ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją. Jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ( CPK 412 str . 1 d.). Individualūs darbo ginčai dėl teisės, kurie nagrinėjami tiesiogiai teisme, t. y. kurių atvejais neta  105 str. 2 d., 171 str. 14 d., 220 str. 3 d. ir kt. (LAT 2019-02-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27-701/2019, 34 p.).
Teismas nustatė, kad įsiskolinimo susidarymo metu ieškovą ir atsakovą saistė darbo sutartis, todėl subjektų aspektu ginčas atitiko individualaus darbo ginčo reikalavimus. Nesutarimui kvalifikuoti kaip darbo ginčui būtinas ne tik subjektų, bet ir objekto, kaip jis apibrėžiamas DK 213 str., egzistavimas. Ieškinyje buvo nurodoma, kad ieškovas prekes ir paslaugas įgydavo iš savo lėšų, įmonės naudai, vykdydamas savo darbo pareigas. Tokiu atveju už prekes ir paslaugas turėtų būti mokama įmonės lėšomis. Iš ieškinio neaišku, ar mokėjimą savo asmeninėmis lėšomis ieškovas vykdė savo iniciatyva, ar gavęs darbdavio, kuriam buvo pavaldus, nurodymą, ar laikydamasis darbovietėje galiojančios tvarkos; ar buvo koks nors atskiras susitarimas būtent su ieškovu dėl mokėjimo tvarkos ir sumokėtų sumų kompensavimo būdo. Teismo vertinimu, ieškinyje ir jo prieduose nepakako duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, iš kokių teisinių santykių kilęs ieškovo ir atsakovės ginčas ir atitinkamai ar jam taikytina DK  nustatyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nenurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su reiškiamu reikalavimu (ieškinio dalyku), jos nepakankamos ginčo pobūdžiui identifikuoti ir kitais atvejais, ieškovas gali būti įpareigotas nurodyti tam tikras papildomas faktines aplinkybes.
Apibendrindamas LAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendęs ieškinio priėmimo klausimą, ir apeliacinės instancijos teismas, palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, neišsiaiškino visų sprendžiamam klausimui reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti priimtas neteisingas procesinis sprendimas (nutartis), kuriuo konstatuotas netinkamas ieškovo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, todėl ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Gauta prašymų

3953

Išnagrinėta prašymų
(su perėjusiais iš praėjusių metų)

3994

Priimta sprendimų dėl reikalavimų iš viso

7040

Prašymas tenkintas

2521

Prašymas tenkintas iš dalies

672

Prašymas atmestas

1474

Patvirtinta taikos sutartis

732

Atsisakyta nagrinėti, nesant DGK kompetencijos   

244

Atsisakyta nagrinėti, nes reikalavimai jau
buvo nagrinėti DGK ar teisme

37

Byla nutraukta, ieškovui atsisakius visų
reikalavimų posėdžio metu                                          

100

Atsisakyta nagrinėti, ieškovui atsisakius
visų reikalavimų iki posėdžio                                      

706

Atsisakyta nagrinėti dėl praleisto
kreipimosi termino                                                       

399

Išnagrinėtuose prašymuose keliami reikalavimai

7040

Dėl darbo užmokesčio

5225

Dėl darbo sutarties sąlygų

161

Dėl drausminės atsakomybės

2

Dėl žalos atlyginimo (materialinės atsakomybės)       

261

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo                                 

511

Dėl neturtinės žalos                                                     

187

Dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo            

139

Dėl duomenų VSDFV pateikimo/tikslinimo                

107

Dėl baudų paskyrimo                                                   

91

Dėl darbo ir poilsio laiko                                             

61

Dėl įspėjimo/įsakymo panaikinimo                             

48

Dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų    

17

Dėl diskriminacijos darbe                                            

5

Dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo                            

10

Kolektyvinis ginčas dėl teisės

15

Dėl ikisutartinių santykių                                             

7

Dėl minimalaus darbo užmokesčio už
kvalifikuotą darbą mokėjimo                                       

1

Kiti

195

 

Ieškovas darbuotojas                                                

3758

Ieškovas darbdavys                                                  

195

 

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriuje veikiančios darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) per 2020 m. I pusmetį gavo 3953 prašymų dėl darbo ginčų nagrinėjimo. Pastebėtina, kad prašymų aptariamu laikotarpiu gauta apie 6 proc. daugiau nei per 2019 m. I pusmetį (3733), taip pat apie 36 proc. išaugo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius: 2020 m. I pusmečiu priimta sprendimų dėl 7040 reikalavimų, o 2019 m. I pusmetį – dėl 4434. Vidutiniškai per 2020 m. I pusmetį kiekviena DGK išnagrinėjo po 180 prašymų, per mėnesį – 30 prašymų. 
Per 2020 m. I pusmetį didžiausias krūvis teko VDI Kauno DGK, jos vidutiniškai išnagrinėjo po 211 prašymų. VDI Vilniaus DGK vidutiniškai išnagrinėjo po 196 prašymus, Klaipėdos DGK –  po 173 prašymus, Šiaulių DGK – po 164 prašymus, Alytaus DGK – po 134 prašymus, Panevėžio DGK – po 128, Telšių DGK – 120 prašymų.
Dėl didėjančio darbo ginčų skaičiaus, nuo 2020 m. sausio mėn. įsteigta dar viena – Vilniaus VIII DGK. Šiuo metu Lietuvoje veikia 22 DGK: Vilniuje veikia 8 DGK, Kaune – 4 DGK, Klaipėdoje – 3 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje– 2 DGK, Telšiuose– 1 DGK. Utenos, Marijampolės, Tauragės regionus aptarnauja atitinkamai Panevėžio, Alytaus ir Šiaulių/Telšių darbo ginčų komisijos.

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, išlieka tendencija, kad absoliuti dauguma prašymuose keliamų reikalavimų yra dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo. Tokių reikalavimų gauta 5225 (apie 35 proc. daugiau, nei 2019 m. I pusmetį), kas sudaro apie 74 proc. visų per 2020 m. I pusmetį gautuose prašymuose keliamų reikalavimų. Panašus procentas reikalavimų dėl darbo apmokėjimo problemų buvo ir 2019 m. I pusmetį (76 proc.). Palyginti su 2019 m. I pusmečiu, 2020 m. I pusmetį beveiki 2,5 karto padaugėjo reikalavimų dėl darbo sutarties sąlygų, beveik 1,5 karto padaugėjo – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, apie 1,4 karto padaugėjo – dėl neturtinės žalos, apie 1,6 karto padaugėjo – dėl baudų skyrimo, beveiki 3 kartus daugiau prašymų dėl darbo ir poilsio laiko, dvigubai daugiau prašymų dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo. Taip pat stebimas ir kai kurių reikalavimų visiškas sumažėjimas: palyginti su 2019 m. I pusmečiu, 2020 m. I pusmetį 97 proc. sumažėjo ginčų dėl minimalaus darbo užmokesčio už kvalifikuotą darbą mokėjimo, 90 proc. – dėl drausminės atsakomybės, 50 proc. – dėl diskriminacijos darbe.

Analizuojant DGK gautus prašymus, susijusius su 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso papildyta DGK kompetencija, pažymėtina, kad dažniausiai asmenys kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – tokių reikalavimų gauta 511 (tai yra apie 35 proc. daugiau nei 2019 m. I pusmetį). Daugiausia reikalavimų pareikšta dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį (apie 35,6 proc.), apie 22,6 proc. – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 55 straipsnį, apie 15,6 proc. – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 57 straipsnį, apie 9,8 proc. dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 36 straipsnį, apie 4,7 proc. – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 54 straipsnį. Reikalavimai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo sudaro apie 7,2 proc. 2020 m. I pusmetį gautų reikalavimų (2019 m. I pusmetį sudarė 7,4 proc.) ir apie 60,7 proc. visų 2020 m. I pusmetį pagal naująją kompetenciją gautų reikalavimų. Apie 23,3 proc. visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo tenkinta, tai reiškia, kad maždaug kas ketvirtas kreipimasis dėl neteisėto atleidimo iš darbo pasitvirtino. Pažymėtina, kad apie 23,7 proc. darbo ginčų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo buvo išspręsti sudarant taikos sutartį, taip pat nemažai  (apie 28,2 proc.) reikalavimų dėl neteisėto atleidimo buvo atmesta. Apie 24,8 proc. sudaro atvejai, kai DGK ginčo iš esmės nenagrinėjo, pvz. ieškovas atsisakė pareikšto reikalavimo iki darbo ginčų komisijos posėdžio ar posėdžio metu, DGK atsisakė nagrinėti ginčą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, DGK nustatė, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai ir kt.

Taip pat pareikšti  187 reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo (53 reikalavimais daugiau nei 2019 m. I pusmetį), jie sudaro apie 2,6 proc. visų 2020 m. I pusmetį gautų reikalavimų ir  apie 22,2 proc. visų 2020 m. I pusmetį pagal naująją kompetenciją gautų reikalavimų. Paminėtina, kad apie 50 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, nenustačius neturtinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, apie 23 proc. ginčų dėl šio reikalavimo baigėsi taikos sutartimis, apie 10 proc. šių reikalavimų buvo tenkinta arba tenkinta iš dalies, apie 7,6 proc. atvejų DGK atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 4,6 proc. atvejų, kai ieškovas atsisakė pareikšto reikalavimo iki darbo ginčų komisijos posėdžio ar posėdžio metu, apie 4,6 proc. sudaro kiti atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti bylą, nes ginčas jau buvo išnagrinėtas DGK ar teisme, ir kt.
Asmenys taip pat kreipėsi ir dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties – gautas 91 reikalavimas (33 reikalavimais daugiau nei 2019 m. I pusmetį). Apie 68 proc. tokių reikalavimų tenkinta.
Taip pat į DGK buvo kreiptasi dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų vykdymo (17 reikalavimų), 5 reikalavimai dėl diskriminacijos darbe (3 atmesti, 2 – taikos sutartys), dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo (10 reikalavimų), dėl kolektyvinių ginčų sprendimo (15 reikalavimų) bei kitais su naująja DGK kompetencija susijusiais klausimais. Pažymėtina, kad beveik visose kategorijose, susijusiose su naująja DGK kompetencija, pareikštų reikalavimų skaičius, palyginti su pareikštais 2019 m. I pusmetį, padidėjo.

Per 2020 m. I pusmetį buvo visiškai patenkinti 2521 reikalavimai (iš visų gautų), 672 prašymai patenkinti iš dalies, ir tai bendrai sudaro apie 45 proc. visų išnagrinėtų prašymų (2019 m. I pusmetį sudarė 46 proc.). 1474 reikalavimų, t. y. apie 21 proc. nuo visų priimtų sprendimų, buvo atmesta (2019 m. I pusmetį atmesta apie 14 proc.). 732 reikalavimų išspręsti sudarant taikos sutartį (2019 m. I pusmetį 667 reikalavimai išspręsti taikos sutartimi) ir tai sudaro apie 10,3 proc. visų priimtų sprendimų. Palyginti su 2019 m.  I pusmečiu, procentine išraiška tokių sprendimų 2020 m. I pusmetį šiek tiek sumažėjo (2019 m. I pusmetį jų buvo apie 15 proc. nuo visų), tačiau kartu su kitais teigiamais darbo bylų baigties rezultatais (kai šalys susitaria tarpusavyje ir atsisakoma nuo reikalavimų nagrinėjimo iki posėdžio arba posėdžio metu) jie sudaro apie 22 proc. visų priimtų sprendimų (706 atvejais ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki posėdžio, 100 – posėdžio metu). Manytina, kad aptariamu laikotarpiu ginčų, pasibaigusių taikos sutartimis, sumažėjo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės šalyje paskelbto karantino, kurio metu ginčų nagrinėjimas buvo vykdomas rašytinio proceso būdu ar nuotoliniu būdu. Taip pat pažymėtina, kad 399 atvejais darbo ginčų komisijos atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, 244 atvejais – nesant DGK kompetencijos,  37 atvejais – nes pareikšti reikalavimai jau buvo nagrinėti DGK ar teisme.

Pagal turimus statistinius duomenis DGK per 2020 m. I pusmetį priėmė sprendimų dėl 5 674 521 Eur (lyginant su 2019 m. I pusmečiu, išaugo apie 29,5 proc.) išieškojimo: 5 599 981 Eur darbuotojų naudai ir 74 540 darbdavių naudai. Paminėtina, kad palyginti su sumomis, išieškotomis 2019 m. I pusmečiu, tiek darbuotojams išieškotinos sumos aprašomu laikotarpiu (apie 29,4 proc.) padidėjo, tiek darbdaviams (apie 34,5 proc.).

Pagal turimą (neoficialią) informaciją, teisme nagrinėta apie 5,4 proc. darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Pastebėta, kad apie 42,3 proc. teismai priima iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus. Apie 27 proc. į teismą persikėlusių bylų išsprendžiama teisme sudarant taikos sutartį. Apie 14 proc. teismai priima kitokius sprendimus nei DGK. Apie 11,5 proc. sudaro atvejai, kai DGK iš esmės nenagrinėjo ginčo dėl praleisto kreipimosi į DGK termino ar nustačiusi, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai. Apie 5,2 proc. iš DGK į teismą persikėlusių bylų sudaro kiti atvejai, pvz. ieškinys teisme buvo atsiimtas, byla teisme nutraukta ar sustabdyta.

Įvertinus DGK veiklą ataskaitiniu laikotarpiu, darytina išvada, kad darbo ginčų sprendimas DGK lieka ekonomišku ir efektyviu – apie 67 proc. nagrinėtų ginčų baigėsi reikalavimų patenkinimu pilnai ar iš dalies, taikos sutarčių tarp ginčo šalių sudarymu bei ieškovams atsisakius pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu. Nuo 2017 m. liepos 1 d. padaugėjus DGK sprendžiamų darbo bylų kategorijų, ir toliau pastebima pareikštų reikalavimų didėjimo tendencija – palyginus su 2019 m. I pusmečiu, pareikšta apie 41 proc. daugiau reikalavimų.
Be naujų DGK teikiamų reikalavimų taip pat didėja reikalavimų dėl darbo užmokesčio bei žalos išieškojimo skaičius. Kadangi net 95 proc. atvejų darbo ginčo byloje ieškovas yra darbuotojas, toks į DGK kreipimųsi skaičius rodo, kad darbuotojai vis aktyviau gina savo teises ir naudojasi ikiteisminiu darbo ginčų sprendimo būdu.

Pastebėta, kad daugiau nei 1,5 karto padidėjo užsieniečių kreipimųsi į DGK atvejų. 2020 m. I pusmetį į darbo ginčų komisijas kreipėsi 569 užsieniečiai, iš kurių 175 – Ukrainos piliečiai, 143 – Baltarusijos. 2019 m. I pusmetį buvo gauta 350 prašymų iš užsienio valstybių piliečių, iš kurių 64 – Ukrainos piliečių, 79 Baltarusijos piliečių.
Papildomai paminėtina, kad viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją, nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių taikymo. 2020 m. I pusmetį DGK pateikė 79 tarnybinius pranešimus VDI teritoriniams skyriams dėl konkrečių darbdavių patikrinimų ir administracinių poveikio priemonių taikymo.

 

VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Dėl informavimo ir konsultavimosi procedūrų nevykdymo (DK 206 str.)
ir baudos skyrimo (DK 217 str. 2 d.)
(VDI Telšių DGK 2020-04-28 sprendimas Nr. DGKS-2870 d. b. Nr. APS-113-7129)

Ieškovė (profesinė sąjunga) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti  atsakovo (darbdavio) Vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo ir vaizdo duomenų tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) neteisėtu bei skirti atsakovui maksimalią 3000 Eur baudą už informavimo ir konsultavimosi procedūrų nevykdymą, siekiant atsakovą atgrasyti nuo teisės pažeidimo ateityje. Nurodė, kad atsakovo įsakymu patvirtintas Aprašas turėjo būti parengtas ir suderintas su profesine sąjunga vykdant informavimo ir konsultavimosi procedūras, numatytas DK 206 str. 1 d. 5 p., tačiau profesinė sąjunga apie minėtą dokumentą buvo informuota po dokumento patvirtinimo direktorės įsakymu, taip užkardant galimybę profesinei sąjungai pasinaudoti konsultavimosi procedūromis. Prašė skirti atsakovui maksimalią 3000 Eur baudą.
Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko, nurodydamas, kad profesinės sąjungos įgaliotinei buvo išsiųstas el. laiškas su parengtu aprašu, informuojant, kad kilus klausimams, kreiptųsi į direktorę. Jokių klausimų ir noro konsultacijai nebuvo išreikšta. Nesulaukus jokių pastabų iš profesinės sąjungos įgaliotinės, el. paštu visiems darbuotojams buvo išsiųstas Aprašas susipažinimui. Konsultacijos galimybė darbuotojams nebuvo nei prarasta, nei užkardyta. Prašė ieškovės prašymą atmesti.
DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad prieš priimant sprendimą patvirtinti Aprašą, įvykdė DK 206 str. 1 d. nustatytą pareigą informuoti darbdavio lygmeniu veikiančią profesinę sąjungą. Atsakovo manymu, informavimo procedūra buvo atlikta, nes įsakymu patvirtintas Aprašas iš karto buvo išsiųstas profesinės sąjungos atstovei, ir iš jos nesulaukus pastabų, pateiktas susipažinti visiems darbuotojams. DGK sprendė, jog tokie atsakovo veiksmai nelaikytini tinkamu profesinės sąjungos informavimu, o darbuotojams ir jų atstovams nesudaryta galimybė būtent iki Aprašo patvirtinimo gauti konsultacijas.
DGK nustatė, kad atsakovas neinformavo darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos apie numatomą patvirtinti Aprašą, todėl pažeidė DK 206 str. 1 d. reikalavimus, todėl pripažino Aprašą neteisėtu (panaikino) ir įpareigojo atsakovą atlikti informavimo ir konsultavimosi procedūrą teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovo padarytas pažeidimas nelaikytinas tyčiniu ir/ar esmingai pažeidusiu darbuotojų teisę gauti informaciją apie jų darbo santykiams reikšmingus darbdavio numatomus priimti sprendimus, DGK sprendė, kad nėra pagrindo DK 217 str. 2 d. numatytai atsakomybei taikyti ir ieškovės prašymo dalies dėl baudos atsakovui skyrimo atmetė.
Paminėtina, kad DK 217 str. 2 d. numato DGK teisę (ne pareigą) darbo teisės normas pažeidusiai šaliai kitos šalies naudai skirti iki 3 000 eurų baudą, o baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir atgrasyti nuo teisės pažeidimo ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad DGK sprendė, jog atsakovo padarytas pažeidimas nelaikytinas tyčiniu ir/ar esmingai pažeidusiu darbuotojų teisę gauti informaciją, aptariama DGK praktika (neskirti baudos) laikytina tinkama.

 

Dėl darbo sutarties neįsigaliojimo ne dėl darbuotojo kaltės (DK 42 str. 3 d.)
(VDI Šiaulių DGK 2020-04-16 sprendimas Nr. DGKS-2457 d. b. Nr. APS-116-6630)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu ištirti darbo sutarties nutraukimą ir išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas. Nurodė, kad internete rado skelbimą apie ieškomus darbuotojus Švedijoje. Susisiekęs telefonu su atsakovo (darbdavio) atstovu ir nusiuntęs reikiamus dokumentus, po kelių dienų į savo el. paštą gavo darbo sutartį. Ieškovui buvo paaiškinta, kad 2020-03-16 išplauks į Stokholmą vykdyti darbų pagal sutartį, tačiau sulaukus minėtos datos buvo informuotas, kad keltas yra atšauktas ir reikia laukti. Ieškovas 2020-03-20 kreipęsis į gydytoją sužinojo, kad yra atleistas iš darbo pagal DK 55 str. 1 d., nors prašymo dėl atleidimo nerašė, o laukė išvykimo į darbą. Patirtą finansinę ir moralinę žalą įvertino 1002 Eur.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimais, nurodė, kad ieškovui darbo sutartis buvo išsiųstas el. p. susipažinimui, tačiau atgal iš ieškovo jokio dokumento negavo. Sutartis nebuvo šalių pasirašyta, taip pat ieškovas nepateikė prašomo sveikatos pažymėjimo. Taigi, negalėjo įsitikinti, ar ieškovas sveikas ir galės dirbti, taip pat liko neaptartos kitos sąlygos, todėl atsakovas nepasirašė parengtos sutarties. Atsakovo buhalterė per klaidą pateikė Sodrai pranešimą apie ieškovo priėmimą į darbą. Sužinojusi, kad dar neaišku, ar ieškovas bus priimtas į darbą, pateikė Sodrai pranešimą dėl atleidimo pagal DK 55 str., paskui patikslino – pagal DK 57 str. 1 d. 1 p. Be to, dėl prasidėjusios karantino situacijos, nebeturėjo galimybės įdarbinti ieškovą.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad darbuotojui esant pasirengus pradėti vykdyti darbo sutartį, o darbdaviui nesuteikus darbo, laikoma, kad dėl sutarties neįsigaliojimo kaltė yra darbdavio. Sprendė, kad darbo sutarties nutraukimo forminimas (pranešimas Sodrai) pagrindžia darbo sutarties sudarymą, o priežastys, dėl ko darbo sutartis neįsigaliojo, nesusijusios su ieškovo kalte. Nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovo buvo prašyta pateikti kokius nors dokumentus. DGK sprendė, kad sutartis neįsigaliojo dėl objektyvių priežasčių – paskelbto karantino, atšauktų kelionių laivais, o šios priežastys priskirtinos darbdavio kaltei. Taigi, DGK sprendė, kad sutartis neįsigaliojo dėl darbdavio kaltės, priteisė darbuotojui kompensaciją (DK 42 str. 3 d.), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė, ieškovui neįrodžius žalos egzistavimo.
Pažymėtina, kad šioje byloje DGK, spręsdama ginčą, be kita ko, vadovavosi ir kita teisine literatūra – Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaru, kas padėjo ginčą išspręsti visapusiškai.

 

Dėl baudos už DGK sprendimo nevykdymą (DK 232 str. 1 d.)
(VDI Alytaus DGK 2020-01-16 sprendimas Nr. DGKS-335 d. b. Nr. APS-2-24556)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu skirti baudą atsakovui (darbdaviui) už DGK sprendimo nevykdymą. Nurodė, kad 2019-12-28 DGK sprendimas buvo pateiktas antstoliui vykdyti, be dar nėra įvykdytas.
Atsakovas nurodė, kad negalėjo įvykdyti DGK sprendimo dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Prašė mažinti skirtiną baudą.
DGK ieškovo prašymą tenkino. Nurodė, kad DK 232 str. 1 d. įtvirtinta norma yra skirta skatinti darbdavį įvykdyti prievoles darbuotojo naudai, taip darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Pažymėjo, kad viena iš būtinų sąlygų DK 232 str. 1 d. numatytai garantijai taikyti – objektyvių, nuo darbdavio nepriklausančių arba kitokių svarbių priežasčių, dėl kurių DGK sprendimas nedelsiant nebuvo įvykdytas (pvz. areštuotas turtas ir piniginės lėšos, iškelta bankroto byla ir pan.) nebuvimas. DGK nenustatė, kad atsakovui nebuvo galimybės vykdyti sprendimo. Atsakovas jokiais dokumentais nepagrindė įmonės finansinės padėties. Taigi, DGK skyrė darbdaviui po 40 Eur baudą už kiekvieną pradelstą atsiskaityti savaitę nuo neįvykdyto DGK sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.
Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK tinkamai sprendė išieškoti DK numatytą baudą už DGK sprendimo nevykdymą, įvertindama tai, jog  nebuvo nustatyta nuo darbdavio valios nepriklausančių priežasčių sprendimui nevykdyti.

 

Dėl formuluočių DGK sprendimuose
(VDI Vilniaus DGK 2020-06-17 sprendimas Nr. DGKS-3986 d. b. Nr. APS-131-9016)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu įpareigoti atsakovą (darbdavį) nutraukti su juo darbo sutartį pagal DK 56 str. 1 d. 2 p., išieškoti darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais. Nurodė, kad dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Susidariusi skola 3400 Eur.
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo nepripažino ieškovo reikalavimų.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Sprendė, kad ieškovo prašymas, teiktas darbdaviui, atleisti jį pagal DK 56 str. 1 d. 2 p., buvo pagrįstas – nemokėtas du mėnesius iš eilės ir daugiau ieškovui priklausantis darbo užmokestis. Taip pat, DGK nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų apie sulygtą su ieškovu dienpinigių dydžio normą, kokia dienpinigių dydžio norma nurodyta įsakymuose dėl komandiruočių, kiek dienų ieškovas buvo komandiruotėse konkrečiose valstybėse. Taip pat nurodė, kad ir ieškovas prašyme nepateikė reikalavimo dėl dienpinigių išieškojimo, nekonkretizavo, už kuriuos mėnesius jam galimai nesumokėti dienpinigiai, nepateikė duomenų, kokia dienpinigių dydžio norma sulygta jo darbo sutartyje, kokia nurodyta įsakymuose, kiek dienų buvo komandiruotėse konkrečiose valstybėse. Todėl sprendė, kad „klausimas dėl dienpinigių išieškojimo paliekamas nenagrinėtu“. Taip pat nurodė, kad ieškovas, vadovaudamasis DK 231 str. 1 d., turi teisę pareikšti ieškinį teisme su reikalavimu išieškoti dienpinigių dalį.
Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK priimtas sprendimas yra neaiškus ir tokia DGK praktika laikytina ydinga. DGK nurodė, kad ieškovas nepateikė reikalavimo dėl dienpinigių, tačiau sprendime DGK dėl šio (nepareikšto) reikalavimo pasisakė, nurodydama, kad palieka klausimą nenagrinėtu (DK tokios galimybės nenumato) ir tuo pačiu ieškovui nurodė, kad dėl dienpinigių šis turi teisę pareikšti ieškinį teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamu atveju, ieškovas galėtų kreiptis pakartotinai į DGK (ne į teismą) dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas. 

 

Dėl terminų skaičiavimo
(VDI Vilniaus DGK 2020-05-14 sprendimas Nr. DGKS-3284 d. b. Nr. APS-131-9520)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK su prašymu išieškoti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Nurodė, kad dirbo tarptautinių pervežimų vairuotoju-ekspeditoriumi. Atsakovas (darbdavys) atleidimo iš darbo dieną liko skolingas 3774,92 Eur. Prašė išieškoti susidariusią skolą bei netesybas.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimais, nurodė, kad su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta, o ieškovas dar liko skolingas 477,88 Eur atsakovui. Atsakovas pateikė DGK priešieškinį išieškoti šią sumą iš ieškovo.
Ieškovas, atsakydamas į atsakovo pateiktą atsiliepimą-priešieškinį, patikslino savo prašymą ir prašė išieškoti iš darbdavio 3185,58 Eur bei netesybas. Nurodė, kad kasos išlaidų orderiai negali būti vertinami kaip įrodymai, nes atsakovo pateiktas orderis yra be ieškovo parašo, taip pat galimai ieškovo parašas buvo suklastotas.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad DGK netiria parašų autentiškumo ir ekspertizių neskiria. Dėl netesybų (DK 147 str. 2 d.), DGK sprendė išieškoti darbuotojo vidutinį darbo užmokestį už vieną dieną (20,46 Eur), nors, beje, taip pat nurodė, kad darbuotojas atleistas 2020-01-14, o atsiskaityta 2020-01-16. Taigi, DGK sprendė išieškoti ieškovo naudai 20,46 Eur netesybų, o taip pat tenkino iš dalies atsakovo priešieškinį – sprendė išieškoti atsakovo naudai 477,88 Eur.
Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamoje byloje DGK netiksliai apskaičiavo uždelstų atsiskaityti dienų laikotarpį.

 

Dėl atleidimo, kai darbo funkcija tampa pertekline (DK 57 str. 1 d. 1 p.)
(VDI Telšių DGK 2020-05-12 sprendimas Nr. DGKS-3337 d. b. Nr. APS-113-9565)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK su prašymu pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 57 str. 1 d. 1 p. neteisėtu. Nurodė, kad atsakovas įteikė pranešimą, jog jos atliekama mokyklos sargo funkcija tampa pertekline, nes bus įdiegta saugos sistema. Vėliau gavo pasiūlymą dirbti pakeistomis būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, mokant 3,45 pareiginės algos koeficientą ir atliekant valytojos pareigybės aprašyme numatytas funkcijas. Iš pradžių sutiko su pasiūlymu, tačiau vėliau atsisakė siūlomų valytojos pareigų. Manė, kad atleidimas neteisėtas: atleidimo dieną (2020-03-31) mokykloje dar nebuvo įrengta signalizacija, saugos sistema pradėta rengti tik 2020-04-10, iki tol ieškovės funkcija nebuvo perteklinė; iš trijų sargėmis dirbusių darbuotojų atleista buvo tik ieškovė, kitos dvi moterys ir toliau dirba mokykloje; nebuvo atlikta darbuotojų atranka pagal DK 57 str. 3 d.; ieškovė turėjo pirmenybės teisę būti palikta darbe, nes turi didesnį darbo stažą progimnazijoje nei kita darbuotoja.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimais, nurodė, kad progimnazijoje panaikintos visos trys buvusios sargo pareigybės, visoms trims darbuotojoms buvo įteikti pranešimai apie atleidimą, visoms trims buvo pasiūlyta užimti laisvas valytojų darbo vietas – dvi darbuotojos sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, todėl liko progimnazijoje, o ieškovė atsisakė.
DGK ieškovės prašymą atmetė. Nurodė, kad atsakovas turėjo teisę vykdyti darbo organizavimo pertvarkymus atsisakant sargo pareigybės ir įrengiant saugos sistemą progimnazijoje. Sprendimą dėl atsakovo darbo organizavimo pertvarkymų (t. y. pareigybės panaikinimo) priėmė tam įgalinimus turintis valdymo organas – Mažeikių rajono savivaldybės taryba bei atsakovo direktorius. DGK nustatė, kad ieškovės vykdytų sargo funkcijų neliko, į atleistos ieškovės vietą nebuvo priimtas kitas darbuotojas, vėliau analogiškos paskirties pareigybė nebuvo įsteigta. Aplinkybė, kad saugos sistema pas atsakovą buvo įrengta po ieškovės atleidimo, neįtakoja darbo sutarties nutraukimo su ieškove tvarkos ir sąlygų, tai nėra reikšminga sprendžiant dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. DGK sprendė, kad  atsakovo organizaciniai pakeitimai atlikti kompetentingo organo sprendimu ir yra realūs, šie pakeitimai buvo svarbi priežastis nutraukti su ieškove darbo sutartį. Taip pat, ieškovei įteiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą buvo visa įstatymo nustatyta informacija apie darbo santykių pasibaigimą, ieškovė įspėta tinkamai -  daugiau nei prieš 1 mėnesį. DGK nepagrįstu laikė ieškovės teiginį, kad prieš ją atleidžiant, turėjo būti vykdoma darbuotojų atranka. DGK pažymėjo, kad DK 57 str. 3 d. reikalavimas dėl darbuotojų atrankos taikomas tik tada, kai perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų. Šiuo atveju pas atsakovą panaikinta sargo pareigybė, todėl visoms trims darbuotojoms (sargėms) buvo įteikti pranešimai apie darbo sutarties nutraukimą ir pasiūlyta užimti laisvas darbo vietas. Nei vienas darbuotojas neliko sargo pareigose, todėl DK 57 str.  3 d. numatyta atleidžiamų darbuotojų atrankos tvarka netaikoma. Taigi, DGK sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo buvo teisėtas ir pagrįstas.
Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK ginčą išnagrinėjo visapusiškai ir priėmė motyvuotą bei teisiškai pagrįstą sprendimą.

 

Dėl darbuotojo kasmetinio veiklos vertinimo
(VDI Panevėžio DGK 2020-02-25 sprendimas Nr. DGKS-1323 d. b. Nr. APS-111-2360)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK su prašymu panaikinti atsakovo (darbdavio) įsakymą, kuriuo ieškovės praėjusių kalendorinių metų veikla buvo įvertinta patenkinamai ir neskirta pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio kintamoji dalis. Nurodė, kad vertinimo kriterijai buvo neaiškūs.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimais, nurodė, kad priimant sprendimą dėl kintamosios dalies mokėjimo buvo atsižvelgta ne tik į ieškovės tiesioginio vadovo įvertinimą, bet ir į jos gebėjimus, reikalingus pareigų atlikimui, laiko planavimo įgūdžius, organizacinius gebėjimus ir kitas asmenines savybes.
DGK ieškovės prašymą tenkino. Pažymėjo, kad DGK nėra suteikta teisė vertinti darbuotojo veiklos vertinimo rezultatus, darbuotojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kvalifikaciją. DGK turi nustatyti ne tik, ar buvo laikytasi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar įstaigos vadovas atliko darbuotojo veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė darbuotojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją, o kilus ginčui – DGK turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados. DGK sprendė, kad ieškovės veiklos vertinimas buvo atliktas nesilaikant nustatytų teisės aktų reikalavimų, t. y. nebuvo pokalbio, kurio metu turėjo būti aptarti ieškovės gebėjimai vykdyti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jos pasiekti rezultatai atliekant pavestas metines veiklos užduotis, nepateiktas tiesioginio vadovo siūlymas dėl pareiginės algos kintamosios dalies dydžio, atsakovo priimtas sprendimas dėl nesutikimo su ieškovės tiesioginio vadovo vertinimu nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis. Taigi, DGK sprendė, kad atsakovo sprendimas ieškovės praėjusių kalendorinių metų veiklą vertinti patenkinamai negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl atsakovo įsakymą dėl ieškovės veiklos vertinimo panaikino.
Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK ginčą išnagrinėjo visapusiškai, priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą, teikė išaiškinimus dėl teisės normų taikymo.

 

VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Dėl atleidimo pagal DK 57 str.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-01-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-152-248/2020)

Ginčas byloje kilo dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.
Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti DGK 2018-08-28 sprendimą Nr. DGKS-4622 (darbo bylos Nr. APS-36-13600), kuriuo ieškovės prašymas buvo atmestas, ir priteisti jai iš atsakovo (darbdavio) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo datos iki sprendimo įvykdymo dienos, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, 3000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį taip pat atmetė. Nurodė, jog, sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 str. 1 d. 1 p. įtvirtintu pagrindu tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Taip pat nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme neturi būti vertinamas darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumas ir pagrįstumas. Tokiu atveju teismas yra įgaliotas nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai yra atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs ir nėra fiktyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2007-04-27 nutartis civ b. Nr. 3K-3-204/2007).
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: panaikinti atsakovo sprendimą nutraukti darbo sutartį, sudarytą su ieškove; priteisti ieškovei iš atsakovo 10 629,81  Eur vidutinio darbo užmokesčio iki sprendimo įsiteisėjimo, ir po 42,69  Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant iki sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip iki 2019 m. birželio 4 d.; priteisti ieškovei iš atsakovės 200  Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, remiantis  DK 57 str. 2 d., pripažįstamas ne darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą, bet aplinkybės, kurios nulėmė darbdavio sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą. Šios aplinkybės laikomos įrodančiomis svarbią priežastį, jei jos pakankamai objektyviai paaiškina, kodėl darbuotojo ar kelių darbuotojų atliekamų darbo funkcijų darbdaviui nebereikia.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės darbo funkcijos darbdaviui tapo perteklinės po to, kai darbdavys Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigė valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybę su iš esmės analogiškomis darbo funkcijomis kaip ir ieškovės, ir į šią pareigybę perkėlė kitą darbuotoją. Nors darbdavio sprendimų pagrįstumas, organizuojant darbą ir steigiant valstybės tarnautojų pareigybes, nėra teisminio vertinimo objektas, tačiau tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios aplinkybės negalima laikyti objektyvia, sąžininga ir sudarančia svarbią darbo sutarties su ieškove nutraukimo priežastį.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad jos darbo sutartis buvo nutraukta dėl fiktyvios, specialiai darbdavio sukurtos priežasties, o ne dėl realių, objektyviai pagrįstų darbo organizavimo pertvarkymų. Teismas, palyginęs pareigybių aprašymus, padarė išvadą, kad ieškovės pareigybei ir minėtai valstybės tarnautojo (vyresniojo specialisto) pareigybei taikomi kvalifikacijos reikalavimai ir šioms pareigybėms nustatytos darbo funkcijos yra analogiški, nepaisant neesminių formuluočių skirtumų. Nurodė, kad Komunikacijos ir protokolo skyriuje įsteigtos valstybės tarnautojo (vyriausiojo specialisto) pareigybės atsisakymas po ieškovės atleidimo, vietoj jos įsteigiant darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę, rodo, kad šiuo metu Komunikacijos ir protokolo skyriuje ne tik vykdomos ieškovės darbo funkcijos, bet ir yra reikalingas toks pat pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų skaičius. Be to, savarankišku pagrindu pripažinti darbo sutarties nutraukimą su ieškove neteisėtu taip pat laikė jos atleidimo atrankos kriterijų nesuderinimą su darbo taryba ar profesine sąjunga.
Kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė iš atsakovo (darbdavio) ieškovei (darbuotojai) 1792 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo. Nurodė, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų.
Pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo  DK 57 str. 1 d. 1 p. įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių  DK 57 str. 2 d. įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui. Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą.
Taip pat sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo minėtu pagrindu realumo, būtina įvertinti, ar konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą lėmusios priežastys nėra fiktyvios, t. y. ar tos priežastys nėra sudarytos turint tikslą pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (LAT 2007-04-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-204/2007; 2012-06-08 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-290/2012)
Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą pats savaime negali būti pripažintas pakankamu ir svarbiu pagrindu nutraukti darbo sutartį. Įstatymų leidėjas darbdaviui yra nustatęs pareigą pagrįsti priežasčių, dėl kurių darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumą. Darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą yra ne priežastis, o tiesioginė pasekmė tų objektyviai egzistuojančių vidinių ar išorinių aplinkybių (priežasčių), kurios lemia, kad darbdavio veiklos tikslams įgyvendinti darbuotojo atliekama funkcija tampa nebereikalinga, dėl to darbdavys priima sprendimą panaikinti konkrečią pareigybę ar etatą. 
Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios ieškovės pareigybė tapo perteklinė, buvo tai, kad Komunikacijos ir protokolo skyriuje buvo įsteigta nauja vyresniojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybė su iš esmės analogiškomis kaip ir ieškovės darbo funkcijomis, o į šią pareigybę perkėlimo būdu buvo paskirta kita darbuotoja.
Teismas taip pat pažymėjo, kad egzistuojančios priežastys, kuriomis grindžiamas pareigybės panaikinimas dėl konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo, gali būti pripažintos realiomis, o ne fiktyviomis tik tuo atveju, jei jų laikomasi ir po to, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kurio atliekama darbo funkcija darbdaviui buvo tapusi nereikalinga. Todėl jei vėlesni darbdavio sprendimai tiek dėl darbo organizavimo pakeitimų, tiek dėl kitų su darbuotojų teisine padėtimi susijusių klausimų leidžia daryti išvadą, kad darbdavys buvo nenuoseklus (pavyzdžiui, į atleisto darbuotojo vietą priėmė naują darbuotoją, vietoj panaikintos pareigybės įsteigė naują pareigybę su identiškomis funkcijomis ar pan.) ir tokių savo sprendimų nepagrindė naujai atsiradusiomis svarbią reikšmę turinčiomis pateisinančiomis aplinkybėmis, būtų pagrindas daryti išvadą, jog darbdavio nurodytos darbo vietos naikinimo poreikį lėmusios priežastys buvo fiktyvios vien dėl to, kad darbdavio priimtas sprendimas nebuvo realiai vykdomas.
Taigi, kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovės atleidimą  pagal DK 57 str. 1 d. 1 p. neteisėtu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimą (priešingą DGK sprendimui) paliko nepakeistu. Byla išspręsta darbuotojos naudai.

        
 Dėl informavimo ir konsultavimosi su profesine sąjunga procedūrų atlikimo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-01-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-117-687-2020)

Ginčas byloje kilo dėl informavimo ir konsultavimosi su profesine sąjunga procedūrų atlikimo derinant darbdavio sprendimų priėmimą. Ieškovė (darbuotojų profesinė sąjunga) ginčijo atsakovo (darbdavio) sprendimus (dėl bendrovės struktūros pertvarkymų ir darbuotojų atlygio tvarkos aprašo patvirtinimo) dėl darbdavio priimtų sprendimų procedūros laikymosi.
Ieškovė, nesutikdama su DGK sprendimu Nr. DGKS-4180 (darbo bylos Nr. APS-36-11821), kuriuo DGK atmetė kaip nepagrįstą ieškovės prašymą, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris ieškinį taip pat atmetė. Teismas sprendė, kad darbdavys, priimdamas sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų ir atlygio tvarkos aprašo, tinkamai vykdė informavimo ir konsultavimo procedūrą, atsižvelgė į profesinės sąjungos pateiktus siūlymus ir pastabas, ir nėra pagrindo manyti, kad procedūra vyko formaliai ar atmestinai. Teismas nurodė, kad bendrovė struktūrinius pertvarkymus vykdo savo nuožiūra, tam nereikia besąlyginio darbuotojų atstovo pritarimo ir ne jam spręsti apie galimų struktūrinių pertvarkymų pagrįstumą, priežastis bei galimas pasekmes. Vien pateiktos informacijos trūkumai, jos pateikimo ir konsultavimosi terminų nesilaikymas nėra pagrindas pripažinti darbdavio priimtus sprendimus neteisėtais (DK komentaro p. 575, 580). DK 209 str. nustatyta pasekmė gali būti taikoma, jeigu darbdavys iš viso nesilaikė konsultavimosi ar informavimo pareigos ar iš esmės ją pažeidė, o tokių aplinkybių teismas nenustatė. Be to, ne kiekvienas informavimo ir konsultavimosi pareigos pažeidimas gali būti pagrindas pripažinti darbdavio priimtus vietinius aktus naikintinais, šiuo požiūriu būtina akcentuoti galimų sprendimų poveikį darbuotojų teisinei padėčiai, formalūs ar termino pažeidimai negali būti laikomi besąlygine priežastimi naikinti darbdavio sprendimus (DK komentaro p. 581). Teismas nurodė, kad naikinti atsakovės priimtus aktus jokio pagrindo nėra, nes nėra duomenų, kad dėl jų pablogėjo darbuotojų teisinė padėtis. Taip pat pažymėjo, kad nesutarimų protokolo nepasirašymas savaime nesudaro prielaidų laikyti informavimo ir konsultavimosi pareigą pažeista ir naikinti dėl to bendrovės priimtus aktus. Be to, pagal DK 204 str. 4 d. konsultavimosi rezultatai gali būti įforminami vietinio norminio akto priėmimu. Atsakovė būtent tokiu būdu – priimdama vietinius norminius aktus – galėjo užbaigti procedūrą, nes priešingu atveju jos užbaigimas pasirašant nesutarimų protokolą galėjo nusikelti neapibrėžtam terminui. DK nenustato būtinybės pasiekti bendrą sprendimą įvykdžius konsultacijas, t. y. atitinkamas sprendimas ar dokumentas turi būti derinamas su darbuotojų atstovais, bet neprivalo būti suderintas. Aplinkybė, kad bendrovė neatsižvelgė į dalį profesinės sąjungos siūlymų, negali būti pagrindas panaikinti bendrovės sprendimus.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad ieškovei pateiktos informacijos visiškai užteko konsultacijoms pradėti, todėl šiuo atveju apeliacija į informacijos nepakankamumą nesudaro pagrindo panaikinti darbdavės sprendimus. Iki sprendimo priėmimo darbdavė konsultacijų siekė žymiai ilgiau, nei nustato įstatymas (pagal DK 206 str. 5 d. tam nustatytos 5 darbo dienos), todėl sprendžiant šį kolektyvinį ginčą nėra įrodyti jokie imperatyvūs procedūriniai pažeidimai. Tai, kad profesinė sąjunga konsultacijų metu neįtikino darbdavės priimti kitokio turinio sprendimų, nėra pagrindas naikinti skundžiamus sprendimus. Nurodė, kad informavimo ir konsultavimo procedūras pagal DK 206 str. 1 d. 3 p. nuostatas darbdavė inicijavo ir įvykdė.
Kasacinis teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Pažymėjo, kad DK nurodytu darbdavio informavimo ir konsultavimosi su darbo taryba (profesine sąjunga) teisiniu reglamentavimu įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos Bendrijoje (toliau – Direktyva) nuostatos, kurios tikslas – sukurti bendrą sistemą, nustatančią minimalius darbuotojų teisės į informavimą ir konsultavimąsi reikalavimus Bendrijos įmonėse ir padaliniuose. Direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžimai (2 str. f ir g papunkčiai): informavimas – darbdavių atliekamas duomenų perdavimas darbuotojų atstovams, kad jie galėtų susipažinti su dalyko esme ir jį išnagrinėti; konsultavimasis – tai pasikeitimas nuomonėmis ir dialogo tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio užmezgimas – atitinka DK 203 ir 204 str. 1-ose d. išdėstytų tų pačių informavimo ir konsultavimosi sąvokų turinį.
Tinkamas informavimas ir konsultavimasis Direktyvos 4 str. 3 ir 4 d. prasme reiškia, kad informuoti reikia tokiu laiku, tokiu būdu ir pateikiant tokio turinio informaciją, kad pirmiausia būtų sudaryta atitinkama galimybė darbuotojų atstovams atlikti adekvatų tyrimą, o jei reikia, pasiruošti konsultavimuisi.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama profesinės sąjungos teisė, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, o konsultavimasis reiškia teisę būti išklausytai. Tai viena kukliausių sprendimo priėmimo proceso dalyvavimo formų, nes niekada nesukuria darbdaviui pareigos atsižvelgti į pateiktas pastabas, tačiau darbdavys turi sutikti su tuo, kad konsultacijos yra profesinės sąjungos proga daryti įtaką priimant sprendimą. Tai sukuria pareigą suteikti galimybę suinteresuotiems asmenims per jų interesams atstovaujantį asmenį būti išklausytiems prieš priimant arba pakeičiant su jais susijusį visuotinai taikomą aktą. Šia procedūra, atsižvelgiant į jos tikslus, siekiama taip pat ir sumažinti priimamo sprendimo klaidų tikimybę, ir išvengti nepasitenkinimo skundų pateikimo (ESTT 2003 m. lapkričio 23 d. sprendimo byloje Nr. T-63/02 Cerafogli ir Poloni 23 ir 24 punktai). Taip siekiama užtikrinti kuo visapusiškesnį ir efektyvesnį profesinės sąjungos dalyvavimą konsultacijose (ESTT 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Nr. T-713/14 Ipso prieš Europos Centrinį Banką 146 punktas).
Taigi, kasacinis teismas konstatavo, kad reikiamos pakankamos informacijos perdavimas darbuotojų atstovams, kad šie galėtų susipažinti ir išnagrinėti klausimo dalyką, ir nuomonių pasikeitimas, dialogas ir netgi tam tikra dalimi atsižvelgimas į socialinių partnerių pasiūlymus, pageidavimus, reikalavimus rodo informavimo ir konsultavimosi procedūrų atlikimą. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad darbdavė nei iš anksto, nei po nuomonių apsikeitimo būtų ignoravusi ar tiesiog atmetusi profesinės sąjungos poziciją, priešingai, tam tikrų profesinės sąjungos pasiūlymų dalinis priėmimas rodo darbdavės įsiklausymą į profesinės sąjungos atstovaujamų darbuotojų interesus. Ieškovė turėjo galimybes daryti įtaką darbdavio numatomiems priimti sprendimams. Be to, profesinė sąjunga neteigė, kad darbdavės priimti sprendimai jai buvo siurpriziniai. Pakankama informacija apie numatomus priimti sprendimus jai buvo pateikta, vyko diskusijos ir derybos. Faktiniai abiejų šalių veiksmai, jų seka, netrumpa derybų trukmė neleidžia daryti išvados, kad šalys derybose būtų turėjusios išankstinių ketinimų nesiekti susitarimo sudarymo. Susitarimo nesudarymas, darbuotojų atstovų nesutikimas su numatomais darbdavio sprendimais savaime nereiškia informavimo ir konsultavimosi procedūrų nesilaikymo.
Byla išspręsta darbdavio naudai. DGK ir visų teismų sprendimai sutapo.

 Dėl kolektyvinės sutarties taikymo
(Vilniaus apygardos teismo 2020-01-28 nutartis civ. b. Nr. e2A-655-967/2020)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su DGK sprendimu Nr. DGKS-1443 (darbo bylos Nr. APS-36-3122), kuriuo DGK iš dalies tenkino atsakovės (darbuotojos) prašymą bei išieškojo atsakovės naudai iš ieškovo 300,00 Eur išmoką jubiliejaus proga šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. pagrindu, o reikalavimą pakeisti atsakovo įmonių grupės šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. kita redakcija, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi toks reikalavimas nelaikytinas prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės (DK 213 str. 3 d., 216 str. 1 d. 1 p.), kreipėsi į teismą, prašydamas atmesti atsakovės reikalavimą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
DGK sprendime nurodė, kad pagal Kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. lingvistinį aiškinimą, vienkartinis 300 Eur priedas 50 ir 60 metų jubiliejaus proga mokamas tik darbuotojams – darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, kurios yra nariai šakos profesinių sąjungų organizacijų, sudariusių Kolektyvinę sutartį, - nariams (DK 179 str. 3 d., 192 str. 4 d.). Ieškovė yra narė darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, kuri neįeina į profesinių sąjungų organizacijas, pasirašiusias kolektyvinę sutartį. DGK pažymėjo, kad kolektyvinė sutartis, kaip darbo teisės šaltinis (DK 3 str. 6 d.), pasižymi normatyvumu, kuris reiškia, kad jos norminės nuostatos taikomos visiems darbdavio darbuotojams, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar jie yra profesinės sąjungos nariai, ar ne. Nurodė, kad teisės į materialinę išmoką suteikimas tik tam tikrų profesinių sąjungų nariams (t. y. tik tiems darbuotojams, kurie yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, sudarančių šakos profesinę organizaciją, nariai) yra nesuderinama su darbuotojų lygybės (lygiateisiškumo) principu. DGK konstatavo, kad, atsižvelgiant į teisės normų bendrumo principą, kolektyvinės sutarties (jos norminių nuostatų), kaip darbo teisės šaltinio, suteikiama teisė (garantija) turi abstraktų adresatą – visus darbuotojus, kuriems taikoma (aptariamu atveju – šakos) kolektyvinė sutartis (DK 197 str. 3 d., Kolektyvinės sutarties 1.7 p.). Adresato susiaurinimas iki tam tikrų profesinių sąjungų narių rato pripažintinas darbuotojų lygybės principo pažeidimu, o tai reiškia, kad ir visi kiti darbuotojai turi teisę į išmoką, numatytą Kolektyvinės sutarties 4.9.7 p.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį tenkino. Sutiko su ieškovo argumentais, kad ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga. Analogiška imperatyvi nuostata įtvirtinta DK 165 str. 3 d., kurioje sakoma, kad profesinės sąjungos atstovauja savo narius ir juos gina individualiuose darbo santykiuose. Nurodė, kad tokios nuostatos kaip 4.9.7. p. įtvirtinimas į Kolektyvinę sutartį, pagrindžiant ją DK 197 str. 1 d., turi būti vertinamas kaip diferencijuotas reguliavimas (o ne diskriminuojantis). Teismas sutiko su argumentu, kad „diskriminavimo apraiška nebūtų laikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams“ (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Tomas Davulis, P. 522, 2018 m. Vilnius).
Apeliaciniu skundu atsakovė (darbuotoja) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažįstant, kad atsakovė buvo diskriminuojama dėl darbo užmokesčio ir priedo mokėjimo. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, šalys neišlaikė dispozityvių ir imperatyvių normų balanso, nustatė skirtingą darbo užmokestį ir kitas pinigines išmokas, mokamas darbuotojams, kurie priklauso konkrečioms profesinėms sąjungoms, kitoms grupėje veikiančioms profesinėms sąjungoms ir kartu su darbuotojais, nepriklausančiais profesinėms sąjungoms, pažeisdamos imperatyvius DK 193 str. 3 d. reikalavimus ir diskriminuodamos atsakovę dėl darbo užmokesčio.
Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovės (darbuotojos) reikalavimą dėl jos diskriminavimo mokamo darbo užmokesčio pagrindu. Teismas sprendė, jog vienkartinis 300,00 Eur priedas, išmokamas darbuotojams, kurių darbo stažas bendrovėje yra ne mažesnis kaip 10 metų, nepertraukiama narystė profesinėje sąjungoje, pasirašiusioje kolektyvinę sutartį – ne mažesnė kaip 6 mėnesių ir jie švenčia 50 bei 60 metų jubiliejų, neturėtų būti suprantamas kaip darbo užmokesčio dalis.
Teismas pažymėjo, jog įvertinus kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. įtvirtintą sąlygų visetą, kuriam esant darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio vienkartinio 300,00 Eur priedo išmokėjimo, darytina išvada, kad tokio pobūdžio priedas, dėl kurio mokėjimo yra kilęs ginčas, šiuo atveju nėra mokamas už įgytą kvalifikaciją, taip pat negali būti aiškinamas kaip premija už atliktą darbą, nustatytą šalių susitarimu ar mokamą pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą ar atitinkamai darbdavio iniciatyva skiriama paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Taigi, šiuo atveju darbo užmokesčio sąvoka negalėjo būti aiškinama plečiamai, kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. numatytą vienkartinį 300,00 Eur priedą, pagal jo suteikimo tikslą, sietiną su, visų pirma, lojalumo darbdaviui skatinimu, naryste profesinėje sąjungoje ir asmens pragyvento gyvenimo laikotarpio trukme, pripažįstant darbo užmokesčio dalimi.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamos situacijos kontekste negalėjo būti prieita prie išvados, jog kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nukrypta nuo imperatyviųjų įstatymo normų, reglamentuojančių asmenų lygybės principą, diskriminuojant darbuotojus, nepriklausančius profesinėms sąjungoms, pasirašiusioms kolektyvinę sutartį, todėl teismas sprendė nesant nustatyto pagrindo remiantis atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Byla, skirtingai nei DGK, išspręsta darbdavio naudai.

 

 Dėl DK 220 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių termino kreiptis į DGK taikymo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-20 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-28-701/2020)

Šioje byloje kasaciniame skunde buvo keliami DK 220 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių termino kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės ir DK 231 str. 1 d. įtvirtinto 1 mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme kvalifikavimo ir taikymo klausimai.
Ieškovas (darbdavys), DGK priėmus sprendimą Nr. DGKS-4903 (darbo bylos Nr. APS-1-15186) atsisakyti nagrinėti prašymą atlyginti žalą iš atsakovo (darbuotojo) dėl praleisto DK 220 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių kreipimosi į DGK termino, kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti ieškinio padavimo terminą ir jo ieškinį priimti bei pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo (darbuotojo) 2541,36 Eur žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą dėl termino atnaujinimo, ieškinį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 str. 2 d. 1 p. nustatytu pagrindu ir grąžino jį padavusiam asmeniui konstatavęs, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių; nurodė, kad pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyko.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad CPK 137 str. 2 d. ar darbo ginčų nagrinėjimo ypatumus nustatančiame CPK XX skyriuje nėra nuostatų, įtvirtinančių, jog teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, jei yra praleistas kreipimosi į teismą terminas.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Sutiko su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad DK 220 str. 1 d. ir 231 str. įtvirtinti terminai yra procedūriniai, o ne ieškinio senaties. Konstatavo, kad DK 220 str. 1 d. nustatytas 3 mėnesių terminas yra procesinis ir negali būti laikomas ieškinio senaties terminu. Dėl to kolegija panaikino skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas ir šiuo pagrindu ieškinys atmestas.
Kasaciniu skundu atsakovas (darbuotojas) prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
LAT nurodė, kad įstatymai imperatyviai nustato terminus (3 mėnesių kreiptis į DGK ir nesutikus su DGK sprendimu – 1 mėnesio į teismą), tačiau neįvardija jų (terminų) rūšies (pobūdžio). Kai įstatymų leidėjas teisės normoje, nustatančioje tam tikrą terminą, nėra aiškiai nurodęs šio rūšies (pobūdžio), termino rūšis (pobūdis) turi būti vertinama pagal termino paskirtį, jo pasibaigimo teisinius padarinius, šių padarinių taikymo specifiką, termino pratęsimo ir atnaujinimo galimybes ir kitus atskirais atvejais turinčius reikšmės kriterijus.
DK 220 str. 1 d. nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 289 str. 1 d. (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija), kurioje taip pat buvo nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK su prašymu nagrinėti individualų darbo ginčą bei įtvirtinta galimybė ir pagrindas jį atnaujinti DGK sprendimu, yra konstatavęs, kad pastarojoje teisės normoje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą DGK pateikimo terminas yra procedūrinis terminas (LAT 2016-03-29 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174-701/2016, 28 punktas). Atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo, įtvirtinto galiojančio DK