• Konsultacijų tel.: (8 5) 213 9772
  • Pranešk apie nelegalų darbą tel.: (8 5) 213 9750

 

Dok.data 10-04-2019

 

DĖL VAIRUOTOJŲ DARBO

Vairuotojai (darbuotojai), atsižvelgiant į tai, kurie teisės aktai reglamentuoja jų darbo ir poilsio laiką, skirstomi į dvi grupes: a) kurie patenka į 2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85“ (toliau – Reglamentas) reguliavimo sritį; b) kurie nepatenka į Reglamento reguliavimo sritį. Taigi, vairuotojų, nepatenkančių į Reglamento reguliavimo sritį darbo ir poilsio laiko režimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK), t. y. jų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimus nustato DK.

Vairuotojų, patenkančių į Reglamento reguliavimo sritį, darbo ir poilsio laiko reikalavimai

Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo ir socialinės globos įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo DK nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys (DK 121 straipsnis). Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašas (toliau – Ypatumai) patvirtintas 2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (toliau – Nutarimas). Ypatumų II skyrius reglamentuoja darbo ir poilsio laiko ypatumus kelių transporte. Darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte parengti vadovaujantis 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo ir taikomi mobiliesiems kelių transporto darbuotojams, dirbantiems Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtose įmonėse, dalyvaujančiose Reglamente arba, kai Reglamentas netaikomas, 1970 m. liepos 1 d. Europos šalių susitarime dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važiuojančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) (toliau – AETR susitarimas) apibrėžtoje kelių transporto veikloje. Ypatumų II skyriaus reikalavimai papildo Reglamento, prireikus – ir AETR susitarimo nuostatas. Vadovaujantis Ypatumų 8 punktu, mobiliojo kelių transporto darbuotojo (Ypatumų 2.3 punktas) darbo laikas yra nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas), tai yra: 1) laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra: vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti; 2) laikas, kuriuo mobilusis kelių transporto darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, dėl kurių socialiniai partneriai susitarė, ir tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.

Ypatumų 13 punktas nustato, kad kitas nei Ypatumų 8 punkte nurodytas mobiliojo kelių transporto darbuotojo buvimo darbo vietoje laikas yra: 1) kitas laiko tarpas nei pertraukos ir poilsio laikas, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas neprivalo būti savo darbo vietoje, tačiau turi būti pasiekiamas, kad iškviestas galėtų pradėti, toliau vairuoti arba atlikti kitą darbą. Tai tokie laiko tarpsniai, kuriais mobilusis kelių transporto darbuotojas lydi transporto priemonę, gabenamą keltu arba traukiniu, taip pat laukimo pasienyje laikas ir laikas, kai draudžiamas eismas. Tuos laiko tarpsnius ir jų numatomą trukmę mobilusis kelių transporto darbuotojas turi žinoti iš anksto, t. y. arba prieš kiekvieną išvykimą, arba tik prieš faktiškai prasidėsiantį laiko tarpsnį, arba pagal bendras sąlygas, dėl kurių socialiniai partneriai susitarė, ir tai numatyta kolektyvinėje sutartyje; 2) mobiliesiems kelių transporto darbuotojams, vairuojantiems komandomis, sėdėjimo (buvimo) šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje laikas, kai transporto priemonė juda, laikomas kitu buvimo darbo vietoje laiku.

Vadovaujantis Ypatumų 14 punktu, mobiliesiems kelių transporto darbuotojams nustatoma ši darbo ir poilsio laiko trukmė bei jų apskaita: 1) Vidutinis savaitės darbo laikas neturi viršyti 48 valandų. Maksimali savaitės darbo laiko trukmė gali būti pailginta iki 60 valandų tik tada, kai per 4 mėnesius neviršijama vidutiniškai 48 darbo valandų per savaitę. Tuo atveju, kai, vadovaujantis DK VI skyriaus Septintojo skirsnio nuostatomis, sudaroma darbo keliems darbdaviams sutartis, darbo pas skirtingus darbdavius laikas yra sumuojamas (jeigu nėra sutarta, kad darbuotojo darbo laikas neskirstomas kiekvienam darbdaviui atskirai) nepažeidžiant maksimalios 60 valandų savaitės darbo laiko trukmės. Tuo atveju, kai darbdavys raštu paprašo mobiliojo kelių transporto darbuotojo atsiskaityti už darbo pas kitą darbdavį laiką, mobilusis kelių transporto darbuotojas tokią informaciją pateikia raštu (Ypatumų 14.1 punktas); 2) Nepažeidžiant Reglamente (kai jis netaikomas – AETR susitarime) nustatyto apsaugos lygio, mobilieji kelių transporto darbuotojai be pertraukos gali dirbti ne ilgiau kaip 6 valandas. Jeigu darbo valandų suma sudaro 6 – 9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas, – mažiausiai 45 minučių pertrauka. Pertraukas galima padalyti į laiko tarpsnius, kurių kiekvienas trunka mažiausiai 15 minučių (Ypatumų 14.2 p.); 3) Mokiniams ir stažuotojams taikomos tos pačios nuostatos dėl poilsio laiko kaip ir kitiems mobiliesiems kelių transporto darbuotojams, laikantis Reglamento (kai jis netaikomas – AETR susitarimo) nuostatų (Ypatumų 14.3 p.); 4) Kai atliekamas naktinis darbas (Ypatumų 10 - 11 punktai), kasdienis darbo laikas negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį (Ypatumų 14.4 punktas); 5) Darbas nakties laiku apmokamas pagal DK nuostatas. Kompensacija (didesnis apmokėjimas, papildomas poilsio laikas ir kita) už nakties darbą gali būti skiriama pagal kolektyvines sutartis, darbdavių ir darbuotojų susitarimus, jeigu tai nekelia grėsmės kelių eismo saugai (Ypatumų 14.5 punktas). Į mobiliojo kelių transporto darbuotojo (patenkančio į Reglamento reguliavimo sritį) darbo laiką yra įskaitomi tik laikotarpiai, kurie yra nurodyti Aprašo 8 punkte; poilsio laiku taip pat nelaikomi laikotarpiai, nurodyti Aprašo 13 punkte. Pažymėtina, jog vadovaujantis Ypatumų 13 punktu, Reglamento 26 straipsnio 3 dalies b punktu bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio a punktu, laikotarpiai, kurie nepriskiriami darbo (Ypatumų 8 punktas) ar poilsio (Ypatumų 14.3 punktas) laikui, yra priskiriami kitam nei Ypatumų 8 punkte nurodytam mobiliojo kelių transporto darbuotojo buvimo darbo vietoje laikui. Vairuotojų, vairuojančių Reglamento 2 straipsnyje apibrėžtas transporto priemones, vairavimo ir poilsio režimą nustato Reglamentas, tačiau šis režimas netaikomas Reglamento 13 straipsnio 1 dalies a – d ir f – p punktuose nurodytam vežimui kelių transporto priemonėmis.

Vairuotojų, nepatenkančių į Reglamento reguliavimo sritį, darbo ir poilsio laiko reikalavimai

Informuojame, jog tuo atveju, kai darbuotojams (vairuotojams) Reglamentas nėra taikomas, vairuotojų darbo ir poilsio laiko režimus reglamentuoja DK; šiuo atveju laikotarpius, kurie yra įtraukiami darbo laiką reglamentuoja DK 111 straipsnio 2 dalis, kuri nustato, kad į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: 1) pasirengimas darbui darbo vietoje; 2) fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos; 3) kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; 4) budėjimo laikas DK nustatyta tvarka; 5) kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; 6) privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; 7) prastovos laikas; 8) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; 9) kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai. Kaip minėta, maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimus darbuotojams, kurių darbo laiko nereglamentuoja Ypatumai, reglamentuoja DK. DK 112 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo (DK 35 straipsnis) ir viršvalandžių (DK 119 straipsnis), turi būti nustatyta darbo sutartyje. Darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko (DK 112 straipsnio 3 dalis). Darbo laiko režimas – darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių (DK 113 straipsnio 1 dalis). DK 113 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių: 1) nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių; 2) suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį; 3) lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų; 4) suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė; 5) individualų darbo laiko režimą. Jeigu nenustatyta kitaip, laikoma, kad darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį vienos savaitės laikotarpį, kai dirbama penkias dienas per savaitę, o kiekvienos savaitės darbo dienomis valandų skaičius yra vienodas (DK 113 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis DK 115 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, jeigu yra nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų. Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui (DK 115 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis DK 114 straipsniu, tuo atveju, jeigu DK normos nenustato kitaip, darbo laiko režimas negali pažeisti šių maksimaliojo darbo laiko reikalavimų: 1) vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt aštuonios valandos; 2) darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį; 3) turi būti laikomasi darbo laiko režimo ypatumų dirbantiems naktį darbuotojams (DK 117 straipsnis), nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ir krūtimi maitinančioms darbuotojoms ir asmenims iki aštuoniolikos metų, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme; 4) negali būti dirbama daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas.

Vadovaujantis DK 122 straipsniu, tuo atveju, jeigu DK normos nenustato kitaip, darbo laiko režimas negali pažeisti šių minimaliojo poilsio laiko reikalavimų: 1) per darbo dieną (pamainą) darbuotojui suteikiamos fiziologinės pertraukos pagal darbuotojo poreikį ir specialios pertraukos, dirbant lauko sąlygomis (lauke arba nešildomose patalpose), profesinės rizikos sąlygomis, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą; 2) ne vėliau kaip po penkių valandų darbo darbuotojams turi būti suteikta pietų pertrauka, skirta pailsėti ir pavalgyti. Šios pertraukos trukmė negali būti trumpesnė negu trisdešimt minučių ir ne ilgesnė kaip dvi valandos, nebent šalys susitaria dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo. Per pietų pertrauką darbuotojas gali palikti darbovietę; 3) kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent trisdešimt penkių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. Jeigu darbuotojo darbo dienos (pamainos) trukmė yra daugiau kaip dvylika valandų, bet ne daugiau kaip dvidešimt keturios valandos, nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) laikas negali būti mažesnis negu dvidešimt keturios valandos; 4) jeigu budėjimas trunka dvidešimt keturias valandas, poilsio laikas trunka ne mažiau kaip dvidešimt keturias valandas.

Vairuotojų darbo laiko apskaita

Vadovaujantis Aprašo 18 punktu, kelių transporto priemonių, išskyrus tas, kurioms netaikomas Reglamentas, vairuotojų darbo laiko apskaitai turi būti naudojama viena iš šių priemonių: šių priemonių: 1) registravimo įranga – tachografai; 2) eismo tvarkaraščiai, sudaryti vadovaujantis Reglamento 16 straipsniu, ir vairuotojo darbo (pamainų) grafikas (jeigu keleiviai vežami reguliariais reisais Lietuvos Respublikos teritorijoje ir autobusuose neįrengti tachografai); 3) identifikavimo kortelės, naudojamos darbo ir poilsio laiko apskaitai skaitmeniniuose tachografuose, išduodamos Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko nustatyta tvarka. Darbdaviai privalo užtikrinti, kad kelių transporto priemonių, kurioms netaikomos Reglamento nuostatos, vairuotojai vairuojamoje transporto priemonėje turėtų savo darbo (pamainų) grafiko egzempliorių (Aprašo 19 punktas). Vadovaujantis DK 120 straipsnio 1 - 3 dalimis, darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu. Darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus: 1) viršvalandžius; 2) darbo laiką švenčių dieną; 3) darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 4) darbo laiką naktį; 5) darbo laiką pagal susitarimą dėl papildomo darbo.

Darbo laiko apskaita tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu. Informuojame, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje turėtų būti žymimas faktiškai dirbtas laikas ir neatvykimai į darbą. Primename, kad šiuo metu galiojantys darbo įstatymai nenustato privalomos darbo laiko apskaitos žiniaraščių formos. Kaip minėta, darbo laiko apskaitos žiniaraščių formą (sutartinius žymėjimus ir kt.) tvirtina darbdavys, atsižvelgdamas į darbo organizavimo ypatumus, technines galimybes įmonėje ir pan.