• Konsultacijų tel.: (8 5) 213 9772
  • Pranešk apie nelegalų darbą tel.: (8 5) 213 9750

 

Dok.data 23-11-2018

 

Dėl suminės darbo laiko apskaitos

Sudaryta darbo sutartis su darbuotoju, jam taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas, nustatytas dviejų mėnesių apskaitinis laikotarpis. Koks maksimalus darbo laikas dirbant suminės darbo laiko režimu, taip pat kada skaičiuojami viršvalandžiai, nuo kada reikia pradėti skaičiuoti darbo savaitės pradžią, kiek valandų gali dirbti švenčių dienų išvakarėse, kad atitiktų DK 112 straipsnio 5 dalį?

Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) vienas iš įtvirtintų darbo laiko režimų yra suminė darbo laiko apskaita - tai toks režimas, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių (DK 113 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų. Pažymėtina, kad darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko (DK 112 straipsnio 3 dalis). Jeigu DK normos nenustato kitaip, darbo laiko režimas (darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių) negali pažeisti DK 114 straipsnyje nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų (DK 115 straipsnio 1 dalis). Maksimalus darbo laikas dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, negali būti ilgesnis kaip penkiasdešimt dvi valandos per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui (DK 115 straipsnio 3 dalis), tačiau darbuotojas, dirbdamas pagal suminę darbo laiko apskaitą ir atlikdamas darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo (įskaitant viršvalandžius), bet kokiu atveju negali viršyti maksimalaus darbo laiko reikalavimo – šešiasdešimties valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį (DK 114 straipsnio 2 punktas).

Be to, jeigu DK normos nenustato kitaip, darbo laiko režimas negali pažeisti ir DK 122 straipsnio 2 dalyje numatytų minimalių poilsio laiko reikalavimų, t. y. kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent trisdešimt penkių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. Pažymėtina, kad taip pat negali būti dirbama daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas (DK 114 straipsnis 4 punktas). Darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį (DK 115 straipsnio 4 dalis), t. y. per apskaitinį laikotarpį darbdavys turėtų išlyginti valandas taip, kad vidutiniškai būtų dirbama keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę (DK 114 straipsnio 1 punktas). Darbo įstatymuose nėra suminės darbo laiko apskaitos savaitės sąvokos išaiškinimo, taip pat, DK nenumato atvejų, kuriais turėtų būti nustatoma darbuotojo, dirbančio pagal suminę darbo laiko apskaitą, konkreti darbo savaitė. Maksimalūs darbo laiko ir minimalūs poilsio laiko reikalavimai nustatomi per septynių kalendorinių dienų laikotarpį. Tuo atveju, jeigu savaitės laikotarpis vertinamas DK 115 straipsnio 3 dalies ar DK 122 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. siekiant nustatyti, ar darbuotojas per septynių kalendorinių dienų laikotarpį nedirbs ilgiau kaip penkiasdešimt dvi valandas bei ilsėsis bent trisdešimt penkias valandas, konkreti darbuotojo darbo savaitė nėra svarbi, kadangi vertinant bet kurį septynių kalendorinių dienų laikotarpį, per jį darbuotojo darbo laiko trukmė neturi būti ilgesnė nei penkiasdešimt dvi valandos, o poilsis – ne trumpesnis nei trisdešimt penkios valandos. Tai reiškia, kad vertinama ne darbuotojo darbo savaitė, o tiesiog septynių kalendorinių dienų laikotarpis. Pažymėtina, kad įstatyme minimas septynių dienų laikotarpis apima paeiliui einančias septynias kalendorines dienas, nebūtinai sutampančias su kalendorine savaite.

Darbuotojams dirbantiems suminės darbo laiko apskaitos režimu, viršvalandžiai yra galimi ne tik viršijant apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę, bet ir viršijant darbo grafike numatytos konkrečios darbo dienos trukmę, todėl, pavyzdžiui, jeigu darbuotojams, dirbantiems suminės darbo laiko apskaitos režimu, darbo grafike numatyta konkrečią dieną dirbti 6 valandas, o darbuotojai darbdavio nurodymu dirba 8 valandas, tuomet dvi valandos laikytinos viršvalandžiais. Aptariamu atveju dirbti papildomas valandas (viršvalandžius) reikalingas darbuotojų sutikimas, o apmokėjimas turėtų būti vykdomas įprasta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka (ne apskaitinio laikotarpio pabaigoje).

DK 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbančius darbuotojus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintas sutrumpinto darbo laiko normų ir apmokėjimo tvarkos aprašas, kuriame numatyta Sutrumpinto darbo laiko normos ir apmokėjimo tvarka asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, ir šių darbų, profesijų bei pareigybių sąrašas. Taigi, įstatymo leidėjas įtvirtino tik vieną išimtį, kuriai esant švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė netrumpinama, t. y. švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė netrumpinama tik pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbantiems darbuotojams. Visiems kitiems darbuotojams, taip pat ir dirbantiems, taikant suminę darbo laiko apskaitą, švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda ir tą būtina įvertinti, nustatant viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normą. Darbdavys privalo suteikti darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį tiek darbo valandų, kiek yra sulygta darbo sutartyje. Darbdavys, siekdamas apskaičiuoti kiek per apskaitinį laikotarpį priklauso darbuotojui, dirbančiam visą darbo laiką, pagal suminę darbo laiko apskaitą, dirbti valandų, apskaičiuoja pagal 40 valandų (jei dirbamas visas darbo laikas) savaitės normą, t. y. apskaitinio laikotarpio kalendorinių savaičių skaičius padauginamas iš 40 (jei dirbamas visas darbo laikas) ir gaunama darbuotojo darbo laiko norma, kurią darbuotojas turėtų išdirbti. Skaičiuojant apskaitinio laikotarpio darbo laiko normą, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į DK 112 straipsnio 5 dalies nuostata dėl darbo laiko trumpinimo viena valandą prieššventinę dieną (jei darbuotojas dirba šventinės dienos išvakarėse). Jei darbuotojas, dirbantis pagal suminę darbo laiko apskaitą, dirba ne visą darbo laiką (mažiau nei 40 val. per savaitę), tai jo valandų skaičius per apskaitinį laikotarpį yra proporcingai mažesnis.