Šiais metais Valstybinė darbo inspekcija švenčia 100 metų jubiliejų

ISTORIJOS LAPAI

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos 1917 m. rugsėjo 18–23 d. nutarimu, pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama nepriklausoma demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Tų pat metų rudenį pradėtos kurti valstybės institucijos. Lietuvos Vyriausybės kabinetuose, kaip rašoma knygoje „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai“, telkėsi įvairaus išsilavinimo ir įvairių profesijų piliečiai, norėję dirbti savo valstybės ir tautos labui.

Šimtmečio senumo įvykiai mums sąlygoja kitą šimtmečio, kuriam ir skiriamas šis leidinys, datą. Prieš šimtą metų antroji Lietuvos Vyriausybė (1918 12 26–1919 03 12) įsteigė Darbo ir socialinės apsaugos ministeriją, įkūrė darbo inspektorių instituciją.

Atverskime šimto metų istorijos puslapius, kad juose rastume Darbo inspekcijos pirmeivių veiklos pėdsakų, kad suvoktume savo šaknis. Ir kartu tam, kad, padedami jau atkurtosios Valstybinės darbo inspekcijos vadovų, taip pat ir įvairių sričių senbuvių, patyrusių specialistų, matytume, kaip gimė, rutuliojosi šiandienos Darbo inspekcijos darbų prasmė ir tikslai, institucijos vieta visuomenėje.
Verčiant istorijos lapus nuostabu tai, kad bėgant metams ir kintant pavadinimams išliko kone prieš šimtą metų užfiksuotos pagrindinės Darbo inspekcijos nuostatos:

„Jei įmonėje pastebėtos tokios sąlygos, kurios sudaro darbininkų sveikatai arba gyvybei pavojų darbo metu (...), darbo inspektoriai duoda įmonės vedėjams smulkių nurodymų tiems trūkumams pašalinti, nusikaltusius traukia tieson ir, reikalui esant, siūlo savo vyresnybei leisti naujus ar papildyti senus privalomus įsakymus.“ (Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija, 1925 m.)