2019 metais Valstybinė darbo inspekcija minėjo 100 metų jubiliejų

ISTORIJOS LAPAI

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos 1917 m. rugsėjo 18–23 d. nutarimu, pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama nepriklausoma demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Tų pat metų rudenį pradėtos kurti valstybės institucijos. Lietuvos Vyriausybės kabinetuose, kaip rašoma knygoje „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai“, telkėsi įvairaus išsilavinimo ir įvairių profesijų piliečiai, norėję dirbti savo valstybės ir tautos labui.

 Antroji Lietuvos Vyriausybė (1918 12 26–1919 03 12) įsteigė Darbo ir socialinės apsaugos ministeriją, įkūrė darbo inspektorių instituciją.

Atverskime  istorijos puslapius, kad juose rastume Darbo inspekcijos pirmeivių veiklos pėdsakų, kad suvoktume savo šaknis. Ir kartu tam, kad, padedami jau atkurtosios Valstybinės darbo inspekcijos vadovų, taip pat ir įvairių sričių senbuvių, patyrusių specialistų, matytume, kaip gimė, rutuliojosi šiandienos Darbo inspekcijos darbų prasmė ir tikslai, institucijos vieta visuomenėje.
Verčiant istorijos lapus nuostabu tai, kad bėgant metams ir kintant pavadinimams išliko  nuo įkūrimo pradžios užfiksuotos pagrindinės Darbo inspekcijos nuostatos:

„Jei įmonėje pastebėtos tokios sąlygos, kurios sudaro darbininkų sveikatai arba gyvybei pavojų darbo metu (...), darbo inspektoriai duoda įmonės vedėjams smulkių nurodymų tiems trūkumams pašalinti, nusikaltusius traukia tieson ir, reikalui esant, siūlo savo vyresnybei leisti naujus ar papildyti senus privalomus įsakymus.“ (Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija, 1925 m.)