Šiais metais Valstybinė darbo inspekcija švenčia 100 metų jubiliejų

ŠIMTMEČIO KELIAS: DIRBAME, KAD IŠSAUGOTUME ŽMOGŲ, JO SVEIKATĄ
Jubiliejinis pokalbis apie kasdienybės reikalus su Lietuvos Respublikos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi Jonu Griciumi.

archyvas

Kaip Jūs trumpai apibūdintumėte, kas yra Valstybinė darbo inspekcija?

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (VDI), mininti savo veiklos šimtmetį, yra unikali institucija, kurios pagrindinė funkcija – darbuotojų saugos ir sveikatos darbe klausimai ir jų priežiūra Lietuvoje. Tai konsoliduota funkcija, kurią lemia istorinė tradicija ir europinė patirtis. Europoje visos tokios institucijos dirba panašiai, kaip ir mūsų inspekcija, ir dėmesys joms plečiasi bei didėja. Europos Komisijos pirmininkas Ž. K. Junkeris ėmėsi iniciatyvos kurti net Europos darbo inspekciją. Kartu su socialiniais partneriais rūpindamiesi darbuotojų sauga ir sveikata, socialinių garantijų apsauga, iš esmės dirbame dėl žmogaus, kaip valstybės vertybės. Tai labai svarbūs dalykai.
Svarbiausia institucijos dalis – jos žmonės. Aš didžiuojuosi savo darbuotojais, kurie vadovaudamiesi įstatymais rūpinasi Lietuvos žmonių sauga darbe.

Koks Lietuvos darbo inspekcijos veiklos pobūdis?

Tam tikri niuansai priklauso nuo nacionalinio identiteto. Lietuva yra santykinai nedidelė šalis, ir tai lemia, kad turime atlikti, sakyčiau, ir tam tikras ne visai darbo inspekcijai būdingas funkcijas. Viena iš tokių sunkių prioritetinių veiklos sričių yra nelegalaus, nedeklaruoto darbo prevencija, kova su ekonomikos šešėliu. Institucijai, neturinčiai teisėsaugos įgaliojimų, sudėtinga kovoti su šiuo socialiniu blogiu. Vis dėlto svarbiausia tai, kad, vykdydami šią Vyriausybės priskirtą funkciją, nepamirštame pagrindinių darbų – darbuotojų saugos ir sveikatos priežiūros. Tai ir prevenciniai nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų mažinimo veiksmai, ir darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolė. Šie dalykai yra ir visada bus aktualūs.
Dar viena mūsų šaliai būdinga kryptis – tai teisinių darbo santykių priežiūra. Ji tikrai nebūdinga senosios demokratijos šalims, kaip antai Prancūzija ar Vokietija, kuriose darbo inspekcijos su darbo kodekso vykdymo kontrole turi mažai reikalų ar tik tiek, kiek numato Tarptautinės darbo organizacijos direktyva Nr. 81. Joms rūpi darbo ir poilsio režimo klausimai, susiję su darbuotojų sveikatos apsauga, jų sauga darbe, saugiomis darbo sąlygomis. Tose šalyse darbo inspekcijos, kitaip nei mes, nenagrinėja darbo ginčų, neužsiima pažeistų teisių atkūrimu, kai nemokamas darbo užmokestis ar turima įsiskolinimų darbuotojui. Šioji mūsų darbo kryptis gal pateisinama mūsų nedidelėje valstybėje – joje netikslinga kurti daugiau priežiūros institucijų. Veiksmingiau plėsti esančių institucijų turimus gebėjimus ir skirti joms tas funkcijas, kurios joms nebūdingos, bet susijusios su socialine apsauga.

Dėl kokių reikalų žmonės kreipiasi į Darbo inspekciją?

Matome paradoksalią situaciją: į Darbo inspekciją tik apie 20 proc. interesantų kreipiasi dėl darbų saugos, likusieji 80–90 proc. – darbo teisės klausimais. Tai rodo, kad Lietuvoje bent šiuo metu netrūksta socialinės įtampos. Istoriškai taip susiklostė, kad Darbo inspekcijos veikla darbo teisės srityje susijusi su pažeidimų darbo teisinių santykių srityje mažinimu ir čia mums labai padeda darbo ginčų institutas.
Dabartiniu laikotarpiu mums keliami ir kiti tam tikri valstybės numatyti uždaviniai, juos privalome vykdyti. Ar dėl to nukenčia darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų priežiūra ir kontrolė? Manyčiau, kad siekiame kuo veiksmingiau išnaudoti žmogiškuosius išteklius šia pagrindine mūsų veiklos kryptimi ir dirbame kompleksiškai.

Kas yra darbo inspektorius? Koks jis turėtų būti, Jūsų nuomone? Kokie jam keliami reikalavimai?

Pirmiausia darbo inspektorius yra mūsų inspekcijos bendruomenės narys. Manau, kad svarbiausias inspektoriaus uždavinys – gerbiant verslo ir darbuotojų interesus, sukurti tokią šių interesų sąveiką, kuri saugotų gyvybes. Taip pat svarbu, kad konkretaus inspektavimo metu būtų eliminuoti visi nustatyti darbo teisės, darbų saugos reikalavimų pažeidimai. Vis dėlto inspektorius turi veikti nepamiršdamas žmogiškumo, tolerancijos. Tai svarbiausi dalykai, kuriuos teigiame, kurių mokome ir į kuriuos orientuojame savo inspektorius. Inspektoriui keliami aukšti elgesio, geranoriškumo, kompetencijų standartai. Jis turi veikti kartais sudėtingomis sąlygomis. Teisinėje valstybėje galioja įstatymų viršenybės principas, ir inspektorius turi laikytis įstatymų reikalavimų, kartu nepamiršti, kad jis yra paslaugos gavėjo partneris bei pagalbininkas. Svarbu, kad inspektorius, nuėjęs į įmonę, suprastų, kur slypi pavojai, kaip apsaugoti darbuotojus, kad jis teiktų kokybiškas rekomendacijas, pagalbą, kurie būtų palankiai vertinami jų gavėjo. Ši kryptis, mano požiūriu, yra labai svarbi ir svarbesnė net už formalių reikalavimų laikymąsi.
Darbų saugos užtikrinimas yra sudėtinga darbo sritis. Tai sunkus ir nevienadienis darbas. Todėl mūsų inspektoriai nuolat mokosi (kaip ir aš pats), nes pokyčiai, įvykę rinkos ekonomikos sąlygomis, kelia vis naujus reikalavimus. Mūsų siekis – pirmiausia teikti pagalbą, o ne bausti.

Kur viso to gali išmokti inspektorius?

Pasitelkdami ekspertus siekiame stiprinti inspektorių gebėjimus nustatyti profesinės rizikos veiksnius darbo vietose bei vertinti rizikos šalinimo ar mažinimo priemonių veiksmingumą. Mokomės ir vieni iš kitų: labiau patyrusieji kolegiškai padeda adaptuotis naujiems darbuotojams, jiems paskiriame mentorių, pagalbininką, kuris juos moko, supažindina su praktika.
Mūsų veikloje yra specialūs reikalavimai, ganėtinai plati teisinė bazė. Tarkime, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuoja net 500 teisės aktų. Tam reikia specialių žinių ir gero išmanymo. Atliekame apklausas, domimės, kaip vertinama mūsų paslaugų kokybė. Apie 90 proc. verslo subjektų teigia, kad mes padėjome išspręsti vieną ar kitą problemą. Tai labai svarbu ir tai reiškia, kad mūsų pagalba yra kryptinga ir tikslinga.

Teko kalbėtis su darbo inspektoriais, daug metų dirbančiais inspekcijoje. Jie prisipažino patirią psichologinį stresą.

Neabejotina, tokiame atsakingame ir sunkiame darbe, kaip inspektoriaus veikla, socialinės ir psichologinės įtampos netrūksta. Juk inspektoriai patenka į baisias situacijas: žmogaus sužalojimas, žūtis, kraujas... Negalima prie to priprasti, kiekvienu atveju veikia vis skirtingas streso veiksnys. Sunku visiškai sumažinti stresą agresijos atvejais, kadangi visada privalome būti tam tikroje darbo vietoje ir įvertinti visas sąlygas, aplinką. Toks inspektoriaus darbas. Ar tvirti mūsų žmonės? Sakyčiau, jie ganėtinai užsigrūdinę, bet aš manau, kad reikalinga ir institucijos organizuojama psichologo pagalba, kuri, tikiuosi, ateityje bus įgyvendinta. Žinoma, nėra taip, kad inspektoriai būtų palikti vienui vieni. Turime ir streso valdymo rekomendacijas, neordinarinių, neadekvačių situacijų valdymo schemas.
Norėtume neprarasti ryšio su tais, kurie baigė tarnybą inspekcijoje. Senjorų klubas, kuriame susirinkę buvę darbuotojai daugiau sužinotų apie šiandienos inspekcijos veiklą, pasidalytų savo mintimis, gyvenimiška patirtimi, išmintimi, būtų geras būdas siekiant išlaikyti kartų perimamumą.

Bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa rodo, kad žmonės žino apie Darbo inspekciją ir teigiamai vertina jos veiklą.

Šie tyrimai atliekami siekiant įvertinti, kiek mus žino visuomenė, kiek esame naudingi. Paradoksalu, kad dalis respondentų mus vertina kaip atvirą ir draugišką, o kita dalis – kaip bauginančią, baudžiančią instituciją. Pastarajai respondentų daliai priklauso, matyt, senesnės kartos žmonės, patyrę agresyvią baudimo politiką, nes tam tikru laikotarpiu buvo tradicija daugiau bausti nei padėti. Darbo inspekcija jau keleri metai orientuota suteikti paslaugą, konsultaciją, patarimą. Vis dėlto esame kontrolės įstaiga: jei mūsų teisėtų reikalavimų neklausoma, nepaisoma patarimų, piktybiškų pažeidimų, akivaizdžios grėsmės gyvybei darbe atvejais taikome griežtas įstatymų numatytas sankcijas.

Viename interviu Jūs sakėte: „Man labai svarbu pasakyti aiškią žinią – kiekvienas, išėjęs į darbą, privalo grįžti namo sveikas. Nulinės tolerancijos žūtims darbe metodas atėjo iš Skandinavijos ir jis privalo būti mūsų visų tikslas, kelrodė žvaigždė. Darbdavys, darbuotojas ir valstybė turi veikti išvien. Žmonių praradimai neturi kainos – ji visada yra per didelė.“

Deja, pagal europinius standartus ir statistikos duomenis, Lietuva yra vienoje iš paskutinių vietų pagal praradimus darbe. Esame maža šalis, o neatsakingu elgesiu dar žudome savo žmones jų darbo vietose! Turi įsitvirtinti protingas, sąmoningas, racionalus veikimas žinant darbų saugos parametrus, reikalavimus ir standartus. Žmogui eiti į darbą turi būti gera – dėl tokios savijautos laimi ir darbdavys, ir darbuotojas, ir valstybė.
Vis dėlto kartais, matydamas nelaimes, nesuvokiu, kaip pats darbuotojas galėjo šitaip lengvabūdiškai elgtis. Nesinaudojama ir įstatymo nustatyta teise darbuotojui atsisakyti dirbti nesaugioje aplinkoje. Užuot taip pasielgus ir pranešus mūsų inspekcijai, kad kilus pavojingai situacijai padėtume pašalinti rizikos veiksnius, elgiamasi priešingai, tie veiksniai toleruojami, dirbama nesaugiomis sąlygomis – ir susižalojama, žūstama.
Nelaimingų atsitikimų darbe prevenciją vykdome pačiomis įvairiausiomis formomis, apimdami kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Tai ir bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, susitikimai su jais, prevenciniai laiškai darbdaviams dėl nelaimių darbe, nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų analizė, išvadų, rekomendacijų rengimas. Tai ir tiesioginiai kontaktai vietose – inspektorių konsultavimai darbdavio prašymu įmonėje, patarimai, tikrinimai.

Šio meto ypatumas tas, kad daug mūsų žmonių dirba užsienyje, vyksta darbo jėgos migracija ir į mūsų šalį. Ar tai inspekcijai kelia papildomų iššūkių?

Taip, pastaraisiais metais VDI tikrindama nustato daug nelegaliai (neteisėtai) dirbančių trečiųjų šalių piliečių, ypač iš Ukrainos. Prognozuojama, kad nelegaliai dirbančių užsienio piliečių bei prekybos žmonėmis priverstiniam darbui aukų skaičius gali augti. Tai mums, kaip ir kitoms šalims, naujas iššūkis. Žmonės, kurie ateina į Lietuvos darbo teisės santykių erdvę iš kitų šalių, turi būti lygiai gerbiami, kaip ir mūsų piliečiai. Atvykusieji parduoda savo darbo jėgą, kuria vertę. Dabar XXI amžius – sunku įsivaizduoti, kad jie gali būti paverčiami vergais. Vis dėlto taip yra. Nežinodami savo teisių, nemokėdami kalbos darbo emigrantai dažnai gyvena ir dirba blogomis sąlygomis, negaudami priklausančio atlygio. Šiuolaikinės ekonominės vergovės, priverstinio darbo reiškinys, kai žmonės įstumiami į beviltišką padėtį (nors iš dalies jie ir patys sutinka su tokiomis sąlygomis), plinta visoje Europoje.
Šioje situacijoje mes veiksmingiausiai galime padėti tik bendradarbiaudami tarptautiniu mastu, taip pat ir su kitomis inspekcijomis. Tą mes ir darome vis aktyviau.
Kita vertus, mūsų pačių darbdavių požiūris bei elgsena neretai verti priekaištų – juk jeigu negerbiame atvykusių darbuotojų teisių, tai negerbiame savęs, savo valstybės.

Jūs dirbate kartu su Mokesčių inspekcija, policija. Beje, dar 1920 m. priimtame Darbo inspekcijos įstatyme buvo specialus skyrius „Santykiai su policija“.

Labai plačiai bendradarbiaujame. Tai svarbu, nes rinkos ekonomikos sąlygomis verslo priežiūra turi būti konsoliduota. Tokia valstybės politika – mes neturėtume trikdyti socialiai atsakingo, sąžiningo verslo, bet privalėtume nukreipti sutelktas pajėgas į šešėlinį verslą, kur pažeidžiamos darbuotojų teisės.
Kadangi VDI yra ne teisėsaugos, o darbo įstatymų vykdymą prižiūrinti institucija, tarnybinis bendradarbiavimas mums labai padeda. Šis metodas labai svarbus ir mes jį vertiname, kolegų pagalbą – taip pat. Ypač gerai sekasi bendradarbiauti su policija, glaudūs ryšiai nusistovėjo su Mokesčių inspekcija, pagal reikalą – ir su kitomis organizacijomis: Užimtumo tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

Kokie tarpusavio santykiai su darbdaviais, kas lemia partnerystę?

Darbo inspekcijai svarbu bendradarbiauti su visomis įmonėmis, ypač tomis, kurios veikia regionuose, privalu domėtis įmonių interesais saugaus darbo srityje. Todėl organizuojame ir patys dalyvaujame partnerių surengtuose įvairiuose renginiuose, kuriuose nagrinėjami darbų saugos klausimai. Aktyviai bendradarbiaudami norime padėti išvengti nelaimių. Mūsų tikslas – pateikti ekspertinę nuomonę, aktyviai reikšti poziciją diegiant saugaus darbo kultūrą. Džiaugiamės, kad daugelio įmonių vadovai noriai bendradarbiauja su Darbo inspekcija. Šitaip formuojasi aukštesnė bendro darbo kokybė, mezgasi puikūs kontaktai, o saugus darbas tokiose įmonėse yra sudėtinė, neatsiejama darbo kultūros dalis.

Su kokiomis dar struktūromis siejasi Darbo inspekcijos veikla?

Mūsų veikla siejasi su asocijuotomis struktūromis, organizacijomis, kurios atstovauja verslo ar darbuotojų interesams. Turime sėkmingo bendradarbiavimo su tokiomis institucijomis pavyzdžių.
Ilgametis bendradarbiavimas sieja su Lietuvos statybininkų asociacija (su šia asociacija ir Valstybine mokesčių inspekcija pasirašėme memorandumą dėl bendradarbiavimo, siekdami mažinti šešėlinę ekonomiką, pajamų neapskaitymo, mokesčių vengimo ir nelegalaus darbo mastą, užtikrinti darbų saugą ir nelaimingų atsitikimų prevenciją statybvietėse).
Glaudūs ryšiai su Investuotojų forumu nusistovėjo pirmiausia dėl to, kad jis vienija aukštos darbo kultūros, tarptautinio kapitalo įmones. Jose vyrauja pagarbus požiūris į darbuotoją, jis vertinamas kaip asmenybė. Šios įmonės saugo savo reputaciją ir prestižą. Aktyviai bendraujame su Verslo darbdavių konfederacija, rengiame bendrus projektus, teikiame konsultacinę pagalbą. Tradiciškai geri santykiai susiklostę su profesinėmis sąjungomis, kaip darbuotojų teisių gynėjomis: visokeriopai padedame žinodami, kad joms sudėtinga ir sunku veikti. Konsultavimas ir informavimas yra vienas svarbiausių mūsų veiklos prioritetų.

Darbo inspekcija švenčia 100-metį. Kokie Jūsų pamąstymai apie inspekciją po 100 metų?

100 metų – ilgas laikotarpis. Džiaugiuosi, kad VDI jį nuėjo prasmingai, o išgyvendama ir gana sudėtingus periodus išliko institucija, ginančia teisėtus interesus saugaus darbo, darbo santykių srityse. Nauji laikai atneša savo naujovių: labai keičiasi teisinių darbo santykių aplinka, daugėja savarankiškai dirbančių asmenų, atsiranda nuotolinis darbas, robotizacija, dalijimosi ekonomikos fenomenas, žmonės dažnai patys susikuria darbo vietas. Ar tos darbo vietos saugios? Šis klausimas iškyla naujai ir plačiu įvairių šalių mastu. Todėl su kitų Europos šalių darbo inspektoriais diskutuojame, kaip elgtis su šiais sektoriais, kurie yra beveik neprižiūrimi ir dažnu atveju veikia nesaugiai. Tai iššūkis visos Europos valstybinėms darbo inspekcijoms!
Šios naujos darbo formos sakyte sako, kad artimiausią šimtmetį inspekcijai veiklos netrūks. Kitą šimtmetį dirbs kiti žmonės, kurie, tikiu, tęs tradiciją, bus lojalūs valstybei, supras veiklos prioritetus ir jų vertybės išliks tokios pat, kaip dabar. Tai – pagarba žmogui, verslui, pagarba tiems, kurie darbu kuria Lietuvą. Tikiu, kad naujoji karta gebės socialiai atsakingai gyventi ir dirbti.
Anot Horacijaus, pradžia yra pati svarbiausia darbo dalis. Tegu kitas šimtmetis patampa pradžios dalimi.