Šiais metais Valstybinė darbo inspekcija švenčia 100 metų jubiliejų

Pradžia ir vėlesni metai. Įstatymai. Darbo inspektoriai

1919–1939 metai

Darbo inspekcijos departamentas

1919 m. birželio 16 d. paskelbtas Darbo inspekcijos departamento įsteigimo įstatymas. Jį pasirašė valstybės Prezidentas Antanas Smetona, Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius, darbo ir socialinės apsaugos ministras Juozas Paknys, Ministrų kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius. Departamentas buvo įsteigtas prie Darbo ir socialinės (tais laikais vartotas terminas „socialės“, šiame leidinyje laikomasi dabartinės rašybos. – Red.) apsaugos ministerijos. Departamento centro organizaciją sudarė departamento vedėjas ir valdininkai – skirta 11 etatų, veikla buvo vykdoma pasitelkiant apygardų darbo inspektorius. Savo veikloje darbo inspektoriai vadovavosi laikinais įstatymais, taip pat atitinkamais Rusijos pramonės įstatų straipsniais, kurie, trūkstant norminių aktų, buvo taikomi Lietuvoje. Įstatyme nurodoma, kad „darbo inspektorių veikimas visoj savo platumoj, be fabrikų-dirbtuvių, apima ir prekybos ir amatų įstaigas“, tačiau „jų žinion neįeina technikos dalies fabrikų, dirbtuvių srityje prižiūrėjimas“ (čia ir toliau leidinyje cituojamų dokumentų kalba netaisyta. – Red.).

DI istatymas

Departamento teisės ir pareigos nebuvo aiškiai apibrėžtos, inspektoriai neturėjo teisės bausti administracinėmis baudomis. Jų darbui, ypač provincijoje, buvo trukdoma, o kartais jų veikla ir visiškai ignoruota. Net tokiu atveju, kai aiškiai nusižengiama įstatymui, inspektoriai neturėjo galios priversti jį vykdyti. Gana dažnai kviečiami įmonininkai ar dvarų valdytojai atsisakydavo atvykti į inspektoriaus būstinę. Traukti baudžiamojon atsakomybėn nusižengusiuosius buvo menka perspektyva dėl ilgos ir sunkios teismo procedūros. Visa tai menkino inspektorių autoritetą.

Net tuose atsitikimuose, kuomet aiškiai peržengiamas įstatymas, inspektorius neturi galios priversti pildyti jo įsakymą. Su inspektoriais vis mažiau ir mažiau tesiskaitoma, darbininkai inspektoriais nusivilia, jie nustoja iš vienos ir kitos pusės autoriteto, ir jų rolė trukdant ir reguliuojant darbo ir kapitalo santykius, palieka beprasmė. (Pirmasis Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius Aleksandras Šostakas)

1919 m. spalį neilgai gyvavusi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija likviduota, o jos funkcijas perėmė Vidaus reikalų ministerijoje įkurtas ir nuo 1919 m. gruodžio 2 d. veikęs to paties pavadinimo departamentas. Darbo ir socialinės apsaugos departamentą sudarė 3 skyriai – darbo, socialinės apsaugos ir tremtinių grąžinimo. Tokia valdymo struktūra išliko iki 1924 m., kai departamentas buvo reorganizuotas. Jo funkcijas perėmė Vyriausiasis darbo inspektorius ir Sveikatos departamento socialinės apsaugos inspektorius.

Augimo sunkumai

1921 m. rašytame Darbo ir socialinės apsaugos departamento direktoriaus Aleksandro Šostako paaiškinime dėl Darbo inspekcijos įstatų atkreipiamas dėmesys į tai, kad Darbo inspekcija jau veikia daugiau nei dvejus metus, bet vis dar aiškiai nenurodytos ir neapibrėžtos jos teisės bei prievolės, vaidmuo šalies ekonominiame gyvenime.

DI steigimas

Steigiant Inspekciją buvo nurodyta, kad ji savo veikimo srityje vadovaujasi laikinais įstatymais ir atitinkamais Rusijos pramonės įstatų straipsniais, tačiau, kaip pastebi A. Šostakas, dėl įstatymų vykdymo Darbo inspekcija pateko į keblią padėtį, darbininkai nusivilia darbo inspektoriais. Provincijoje nėra galimybės gauti senų rusų įstatymų rinkinių, be to, tie teisės aktai taikomi tik stambesnei pramonei, o Lietuvoje labiausiai išsiplėtojusios smulkiosios ir amatų įmonės, visiškai nenumatomos Inspekcijos teisės žemės ūkyje, valdžios dirbtuvėse, transporto, prekybos ir kitose įmonėse, kurių rusų fabrikų inspekcija neliesdavo. „Jų inspekcija turėjo šiokias tokias teises, ko negalima pasakyti apie Darbo inspekciją, buvo ankštai surišta su vadinamosiomis gubernijų fabrikų ir dirbtuvių „prisutstvijomis“, kurios turėjo teisę inspektoriams kreipiantis skirti administracines baudas ir aiškinti painesnius klausimus“, – rašė A. Šostakas. Jis siūlė pirmiausia išplėsti Inspekcijos veiklą, kad ji apimtų visas darbo sritis, kuriose naudojamas samdomas darbas, apibrėžti jos teises ir prievoles, numatyti valdžios teises skirti administracines baudas ir traukti teisman, taip pat reikia instrukcijos, kurioje „turi būti smulkiausiai nurodyta ir apibrėžta visi inspektoriaus veiksniai einant jam tarnybos prievoles.“ Šios pastabos, kaip matysime, pasiekė įstatymų leidėjų ausis.

1921 m. paskelbtos Laikinos darbininkų ir tarnautojų, nukentėjusių nelaiminguos atsitikimuos, taisyklės. Jos apėmė „visas fabrikų, gelžkelių, laivininkystės, tramvajų ir kitas transporto įmones, taip pat amatų, pramonės, žemės ūkio, miškų, statymo, krovimo, prekybos įmones, neišskiriant savivaldybių ir valdžios įmonių“. Nurodytose įmonėse įvykus nelaimingiems atsitikimams, įmonių savininkai „privalo atlyginti darbininkams arba tarnautojams be skirtumo lyties ir amžiaus už darbingumo nustojimą dėl sužeidimo ir pakenkimo sveikatai, paėjusių dirbant jiems įmonės gamybos darbą arba iš priežasties panašių darbų“. Taisyklėse nustatyta, kad įmonės savininkas neatsako už nukentėjusius darbininkus, tarnautojus arba jų šeimos narius „tam atvejy, jog priežastimi nelaimingo atsitikimo buvo: 1) nukentėjusio bloga mintis, 2) gaivalinga jiega, nepriklausanti nuo įmonės darbų“. Nukentėjusiesiems atlyginimas duodamas pašalpa ir vienkartiniu piniginiu užmokesčiu (mirus nukentėjusiam – šeimos nariams), numatytos sąlygos, kokio dydžio turi būti atlyginimas. „Darbo inspektoris arba jo pavaduotojas apie įvykusį nelaimingą atsitikimą sustato aktą, kuriame pažymima: 1) laikas, vieta ir aplinkybės nelaimingo atsitikimo, 2) ar mirtis paėjo dėl nelaimingo atsitikimo ir sužeidimo rūšis bei darbingumo nustojimo pripažintas laipsnis, 3) atlyginimo ieškančios pusės reikalavimas ir įmonės savininko pasiūlymas, 4) nurodymas šio įvykio aplinkybių ir savo nuomonės apie nukentėjusiojo teisę gauti atlyginimą bei jo dydį.“ Kiekvienoje įmonėje specialioje knygoje turėjo būti įrašas, kaip vykdomas atlyginimo nukentėjusiems asmenims ir jų šeimų nariams pasižadėjimas.

Inspektorių suvažiavimas

1922 m. sausį įvyko darbo ir socialinės apsaugos inspektorių suvažiavimas. Jį pradėjo vidaus reikalų ministras, pabrėždamas Darbo inspekcijos įsteigimo tikslą ir jos tiesioginius uždavinius. Suvažiavime aptartas Darbo inspekcijos organizacijos veikimas, darbo klausimai, priimta rezoliucija dėl tikslios Darbo inspekcijos organizacijos Lietuvoje.

Iš suvažiavimo protokolo galima susidaryti vaizdą, kokia tuo metu buvo darbo inspektorių darbo apimtis, kiek ji reikalavo laiko sąnaudų. Paskaitykime. „Svarbiausias inspekcijos darbas – rišimas skundų, konfliktų ir likvidavimas streikų, be paprasto lankymosi įmonėse tikslu ištirti darbo padėtį, atliekamas vietoje ir prie taip blogo susisiekimo, keliaujant 40–70 kilometrų arkliais, užima 3–4 dienas į savaitę. Raštinės darbo inspekcijoje yra tiek, jog vienam žmogui per likusias 2–3 dienas galima atlikti jį tiktai dirbant ir vakarais (kasdien gaunami skundai raštu, kuriems reikia pašvęsti 1–3 val. laiko; kasdien atsilanko 5–30 žmonių su skundais žodžiu, kurių užrašinėjimas ir aiškinimas užima 3–6 val., be to, inspekcijoje sudaromi aktai, sutartys, protokolai, išduodama nuorašai, atliekamas visas kitas oficialus susirašinėjimas ir tam tikslui nemaža reikia vaikščioti po įvairias įstaigas ir gaišyti daug laiko. Tikslus periodinis (kas 3 mėnesiai) statistikos žinių rinkimas reikalauja tiek laiko, kad vienas veik išimtinai tuo užsiimąs vos tegali atlikti, nes reikia lankytis visuose valsčiuose ir daugumoj įmonių, vietos gi savivaldybės dėl stokos laiko, o tankiai nesugebėjimo, negali šiuo atveju suteikti žymesnės pagalbos. Inspektoriui, einant savo tiesioginius uždavinius, greta prisieina eiti pareigas ir raštininko, sargo, laiškų nešiotojo.“

Suvažiavimas, siekdamas, kad Darbo inspekcija galėtų tiksliai atlikti savo juridines bei moralines pareigas, konstatavo, jog būtina inspektoriams padėti skirti padėjėjus, inspektorius tinkamai materialiai aprūpinti, išplėsti jų teises, kad jie galėtų kreiptis į teismą dėl įstatymo pažeidimo, administracine bausme bausti teisėtų inspektorių reikalavimų nevykdančius asmenis, bet kuriuo metu lankyti visas prižiūrimas įmones, reikalauti visokeriopos milicijos pagalbos, kai tik jos reikia. Kalbant apie inspektorių padėjėjus, atrodo, ne visur jų trūko. Štai Darbo inspekcijos Kauno miesto ir apygardos veikimo 1919 m. birželio apyskaitoje nurodytame inspekcijos darbuotojų sąraše randame, kad inspektorius M. Markauskas turėjo padėjėją S. Goc ir raštininką J. Marčių.

Suvažiavimas konstatavo, kad Lietuvoje veikiantys Rusijos įstatymai darbo srityje teisės atžvilgiu yra labai pasenę ir neatitinka ekonominių bei politinių šalies sąlygų, todėl darbo inspektoriai negali tiksliai atlikti savo pareigų ir patenka į sudėtingas situacijas. Suvažiavimas nurodė, kad būtina keisti asmeninio samdymo taisykles, darbininkų samdymo fabrikuose, taip pat prekybos įmonėse įstatus, samdymo atlikti žemės ūkio darbus taisykles. Suvažiavimas pripažino, jog reikia įstatymiškai normuoti darbo dienos trukmę ir darbininkų darbo užmokestį.
1802 m. Darbo inspekcija įsteigta Didžiojoje Britanijoje, 1810 m. – Belgijoje, 1824 m. – Prūsijoje. 1923 m. Tarptautinės darbo organizacijos konferencija priėmė Darbo inspekcijos bendruosius nuostatus.

Pirmasis Darbo inspekcijos įstatymas

Nemažai suvažiavime išsakytų teiginių vėliau materializavosi 1924 m. lapkričio 14 d. Seimo priimtame naujame Darbo inspekcijos įstatyme, kuris pakeitė veikusią rusišką darbo teisę. Jį pasirašė Seimo Pirmininkas Antanas Staugaitis ir Ministras Pirmininkas Antanas Tumėnas. Trylikos paragrafų įstatyme jau aiškiau nustatytos Inspekcijos funkcijos, kompetencija, struktūra. Pirmąkart nurodyta Vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybė. Įstatymas skelbė: „Darbo inspekciją sudaro: 1) Vyriausiasis Darbo Inspektorius; 2) apygardų inspektoriai ir kiti darbo inspekcijai reikalingi tarnautojai, kuriuos skiria Vidaus Reikalų Ministeris.“ Vyriausiasis darbo inspektorius buvo pavaldus vidaus reikalų ministrui. Ministras turėjo tvirtinti ir Vyriausiojo darbo inspektoriaus sudarytą Darbo inspekcijos apygardų planą. 

Įstatyme nurodoma, kad Darbo inspekcijos tikslas yra kelti darbingumą, saugoti dirbti pasamdytų žmonių ir jų šeimynų gyvybę ir sveikatą, išskyrus žemės ūkius, mažesnius nei 80 ha. Darbo inspektoriai privalėjo prižiūrėti, kad būtų tiksliai vykdomi darbo srityje veikiantys įstatymai ir taisyklės, žinoti esamą darbo padėtį – rinkti statistikos žinias, tirti darbininkų gyvenimo, atlyginimo ir darbo sąlygas, registruoti visus nelaimingus atsitikimus įmonėse ir ūkiuose, tirti jų priežastis ir perduoti teismui spręsti dėl darbininkų kompetencijų dalyko. Darbo inspektoriams suteikta teisė dieną ir naktį darbo metu lankytis įmonėse, dvaruose, taip pat prie įmonių esančiuose darbininkų butuose (domėtis, ar jie atitinka elementarius higienos reikalavimus). Inspektoriai privalėjo „rūpintisįspėti ir išspręsti kylančius tarp samdytojų ir samdininkų ginčus ir konfliktus, ištirdami dalyką vietoje ir stengdamiesi abi puses sutaikinti, organizuodami taikos kameras ir trečiųjų teismus“. Kai darbo srityje veikiantys įstatymai buvo nevykdomi, darbo inspektorius turėjo teisę surašyti protokolą ir perduoti jį teismui.

DI steigimas

Inspektoriai privalėjo teikti mėnesines savo darbo apyskaitas. Įstatyme numatyta, kad darbo inspektoriams tarnybos reikalais susisiekimo priemones teikia savivaldybės. Vyriausiasis darbo inspektorius jau turėjo teisę administracine tvarka bausti prasižengusį asmenį pinigine bauda (nuo 25 iki 500 litų), kuri buvo pervedama į Ligonių kasų fondą. Darbo inspektoriai privalėjo „tvirtinti įmonių taksas, tabelius ir vidaus tvarkos taisykles“.
Inspekcijos veiklą reglamentavo 1925 m. vidaus reikalų ministro Antano Endziulaičio išleista Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija.

Inspekcija buvo atsakinga už teisinę, techninę ir materialinę darbų saugos kontrolę. Įstatymo vykdymo instrukcijoje, kaip ir įstatyme, nurodyta, kad inspektoriai priima ir tiria skundus ir pareiškimus apie tarp darbdavių ir darbininkų kilusius nesusipratimus ir konfliktus, reikalui esant turi išklausinėti įmonės darbininkus ir tarnautojus, privalo dažniau lankyti jų priežiūrai pavestas įmones, registruoti draudimo kasai priklausančius nelaimingus atsitikimus, tirti jų priežastis, taip pat duoti leidimus dirbti viršvalandžius ir kt. Instrukcija numatė, kad inspektoriai turi reikalauti, jog įmonių savininkai skubiai praneštų apie įmonės likvidavimą ar laikiną veiklos sustabdymą, apie streiką, kolektyvinį darbininkų judėjimą arba nepasitenkinimą, nelaimingus atsitikimus, įmonę ištikusį gaisrą, mašinų gedimą ir kitus įvykius, kurie gali pakeisti nustatytą darbų tvarką ir pakenkti darbininkams, kt.

DI steigimas

Darbo inspektorių reikalavimai buvo įrašomi į įmonėse vedamas inspektorių lankymosi knygas. Instrukcijoje nurodoma, kad darbo inspektoriai skiria priėmimo dienas (ne mažiau kaip 3 kartus per savaitę) asmeniniams pasikalbėjimams su interesantais, prižiūri, jog visose įmonėse aiškioje vietoje būtų skelbiama apie inspektoriaus priėmimo dienas ir adresą, būtų baudų lentelė, nelaimingų atsitikimų knyga. Tam tikrais atvejais, įmonių vadovams prašant, darbo inspektoriai galėjo leisti atidaryti prie įmonių parduotuves ir tvirtinti jų prekių kainas, taip pat teikiamų darbininkams natūra buto, valgio, pirties taksas. Darbo inspektorių darbą vietose prižiūrėjo apskričių viršininkai, kurie turėjo teisę reikalauti iš inspektorių įvairių žinių.
Jei įmonėje pastebėtos tokios sąlygos, kurios sudaro darbininkų sveikatai arba gyvybei pavojų darbo metu arba įmonės duodamuose jiems butuose, darbo inspektoriai duoda įmonės vedėjams smulkių nurodymų tiems trūkumams pašalinti, nusikaltusius traukia tieson ir, reikalui esant, siūlo savo vyresnybei leisti naujus ar papildyti senus privalomus įsakymus. (Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija, 1925 m.)

Darbo inspekcijos įstatymo vykdymo instrukcija numatė bendradarbiavimą su gydytojais, technikos inspektoriais, ypač su policija. Policija privalėjo pranešti darbo inspektoriams apie nelaimingus atsitikimus, gaisrus, steigiamas ar likviduojamas įmones, rengiamus arba jau įvykusius įmonėse streikus, ji įteikdavo įmonių savininkams ar darbuotojams inspekcijos šaukimus ir įsakymus. Darbo inspektoriaus kviečiama policija turėjo dalyvauti įmonių patikrinimuose ir surašant protokolus dėl įstatymų ir privalomų įsakymų pažeidimo. 

Pirmasis Vyriausiasis darbo inspektorius

1925 m. Darbo ir socialinės apsaugos inspekcijos vadovu tapo Darbo ir socialinės apsaugos departamentui vadovavęs Aleksandras Šostakas. Taigi jis laikytinas pirmuoju Lietuvos vyriausiuoju darbo inspektoriumi, nes iki to laiko ši vieta buvo vakuojanti. Jis, beje, ir iki tol Inspekcijos dokumentus pasirašydavo už Vyriausiąjį darbo inspektorių. Vėliau A. Šostakas ilgus metus vadovavo Vyriausiajai socialinio draudimo valdybai.

DI steigimas

Nuo1927 m. gruodžio 1 d. iki 1934 m. gruodžio 31 d. veikė Vyriausio darbo ir socialinės apsaugos inspektoriaus institucija.

Ką anuomet veikė darbo inspektoriai

Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenimis, šalyje buvo 2 mln. 168 tūkst. gyventojų, iš jų dirbančių žmonių – 68 proc. Darbo jėgos pasiskirstymas verslo šakomis 1929 m. buvo toks: žemės ūkyje – 258 511, pramonėje, amatų ir statybos srityje – 50 tūkst., transporte – 10 tūkst., prekyboje – 5,4 tūkst. darbininkų. Su savininkais ir tarnautojais iš viso priskaičiuota pusantro milijono dirbančių asmenų. 1923 m. šalyje buvo 5 402 įmonės, 1930 m. – 5 842, 1935 m. – 12 067, 1937 m. – 15 214, 1939 m. – 16 131 įmonė.

Darbo inspektoriai lankėsi įmonėse, tikrino, kaip laikomasi darbo ir higienos sąlygas nustatančių įstatymų ir taisyklių bei darbo sutarčių, sprendė tarp darbdavių ir darbininkų kylančius konfliktus, aiškinosi streikų priežastis, rinko žinias apie darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas bei atlyginimą, tyrė nelaimingus atsitikimus, teikė ataskaitas kontroliuojančioms įstaigoms.

DI steigimas

Darbo apsauga plačiąja prasme apėmė samdos ir darbo sąlygas, atlyginimą, darbo laiką, atostogas ir poilsį, darbo higieną, techninę darbuotojų apsaugą, socialinį draudimą, darbininkų švietimą, butų problemą ir kt.
Darbo inspekcija savo veikloje vadovavosi Darbo inspekcijos įstatymu, Darbo inspekcijos įstatymui vykdyti instrukcija, vidaus reikalų ministro įsakymais ir kitais teisės aktais.
Darbo inspektoriai dirbo Kauno mieste ir dešimtyje apygardų: Kauno, Vilkaviškio, Alytaus, Marijampolės, Ukmergės, Panevėžio, Rokiškio, Šiaulių, Telšių ir Raseinių.

Pažvelkime į kelis pavyzdžius, atskleidžiančius to meto darbo inspektorių veiklos pobūdį. Štai Kauno miesto darbo inspekcijos 1924 m. sausio mėnesio ataskaitoje nurodoma, kad išnagrinėti 28 skundai dėl atleidimo iš darbo ir kompensacijų nemokėjimo, išspręsti 4 ginčai dėl algų sumažinimo ir 3 ginčai – dėl atlyginimo už sveikatos sužalojimą, gaunamų raštų užregistruota 51, siunčiamų – 32, įvairiais klausimais apsilankė daugiau nei 300 interesantų. Trijų fabrikų valdytojai patraukti į teismą už įstatymų nevykdymą.

Kas mėnesį rašomose ataskaitose buvo pateikiama ir statistikos žinių. Štai Panevėžio apygardos darbo inspektorius 1924 m. pateikia tokius birželio mėnesio skaičius: dvarų – 214, juose darbininkų ordinarininkų (samdytų) 1 240 vyrų ir 64 moterys, liuosininkų 310 vyrų ir 200 moterų, padienių 380 vyrų ir 396 moterys; pramonės įmonių – 396, jose 105 tarnautojai, darbininkų 780 vyrų ir 340 moterų; amatų įmonių – 1 370, jose 1 000 darbininkų meisterių, 1 436 pusmeisteriai, 1 200 mokinių.

Pačioje Inspekcijos darbo pradžioje (ir vėliau, kaip matyti iš suvažiavimo protokolo) buvo ypač aktualus materialinės bazės klausimas. Išlikusioje archyvinėje medžiagoje randama pageidavimų dėl geistinų darbo priemonių: telefono, susisiekimo priemonės. „Kadangi daugelis dalykų tenka rišti vietoje mieste arba už miesto, – 1919 m. rašo Kauno miesto darbo inspektorius, – vaikščiojimas atima daug laiko, o važinėjimas brangiai atsieina. Ypač tai pamatoma darbui padidėjus. Turint savo susisiekimo priemonę (arklys etc.) galėtų suekonomyti kaip laiko, taip ir lėšų, ypač todėl, kad tomis pačiomis priemonėmis galėtų naudotis ir socialės apsaugos Kauno skyrius.“ Ataskaitoje teigiama, kad „profesinių sąjungų legalizacija ir išleidimas įstatymų darbininkų klausimu suteiks darbo inspekcijai dar tvirtesnio pamato, ant kurio stovėdama ji galės vaisingiau vykinti pavestus jai uždavinius“.

Koks tuo metu buvo darbo inspektorių atlyginimas, rodo Kauno miesto ir apygardos 1919 m. birželio 14 d. dokumentas: darbo inspektorius Mečius Markauskas – 1 200 auksinų per mėnesį, jo pagalbininkas Samuilas Goc – 900, raštvedys Liudvikas Klevinskas – 750, tarnaitė Joana Gecevičiūtė – 300, raštų nešiotojas Adomas Juškevičius – 200 auksinų (pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922 m., jį pakeitė litas. Auksinai 3 mėn. į litus buvo keičiami mažėjančiu santykiu, iš pradžių 175, metų pabaigoje – 850 auksinų už 1 litą. – Red.)
Apygardose buvo rašomos mėnesinės nelaimingų atsitikimų ataskaitos ir siunčiamos Vyriausiajam darbo inspektoriui.
Alytaus apygardos 1931 m. gruodžio mėnesio ataskaitoje nurodoma, kad aplankyta 14 įmonių, nelaimingų atsitikimų darbe neįvyko, darbo sąlygos pakeistos 2 įmonėse, išspręstos 5 bylos dėl kompensacijų, per 12 mėnesių gauti 59 skundai, iš jų išspręsta 42, į teismą perduota 17, apsilankė 247 interesantai.

Šiaulių apygardos darbo inspekcijos ataskaitoje nurodoma, kad 1935 m. gruodžio mėnesį įvyko 1 nelaimingas atsitikimas: metalo apdirbimo įmonėje sunkiai keldamas darbininkas „sužalojo vidurius“. Raseinių apygardoje 1932 m. lapkričio mėnesį malūne žuvo vienas žmogus.

DI steigimas

Konkretus atvejis aprašytas Inspekcijos Kauno miesto 1919 m. apyskaitoje. Autentiškas tekstas savaip įdomus. „Birželio pirmose dienose Kauno malūne atsitiko nelaimė. Vienas darbininkų, reguliuodamas girnas, pateko ratan ir tapo užmuštas. Inspekcijos nariai, susipažinę vietoje su nuotykio aplinkybėmis ir išklausę paaiškinimus kaip iš vienos, taip iš antros pusės, konstatavo, kad nelaimingo nuotykio kaltė puola ant savininko, nes jis pasiūlė reguliuoti girnas ne užtektinam skaičiui darbininkų – paprastai siųsdavo tris, bet ne du. Savininkui buvo pasiūlyta duoti nukentėjusiojo našlei atlyginimą. Po ilgų derybų savininkas sutiko išduoti 8 000 auksinų, tuoj mokant pusę, o kitus per du kartu 9 mėnesių bėgyje. Nors sulig įstatymu atlyginimo suma turėjo būti daug didesnė, bet turint omenyje įstaigos mažumą (dirbo tik 3 darbininkai) Inspekcija tą sumą sankcionavo ir surašė tam tikrą sutartį.“

Apie visus nelaimingus atsitikimus nepriklausomoje Lietuvoje nėra išsamių duomenų. Knygos, skirtos Darbo inspekcijos 80-mečiui, autoriai nurodo, kad tik iš atskirų ataskaitų galima susidaryti vaizdą apie tuo metu buvusius nelaimingus atsitikimus, traumas. Pvz., ataskaitose apie nukentėjusiuosius per gaisrą nurodoma, kad 1938 m. sudegė 14, užmušti 9, sužeisti 148 žmonės, 1939 m. – atitinkamai 15, 7, 153. 1939 m. keliuose įvyko 580 nelaimingų atsitikimų. Geležinkelyje 1937 m. įvyko 57 nelaimingi atsitikimai (užmuštas 1, sužeisti 3), 1938 m. – 56, 1939 m. – 61 (užmušta 20 žmonių). Lietuvos statistikos metraštis (1939 m.) nurodo, kad 1937 m. baudžiamosiose bylose buvo nustatyti 35 nusikaltimai žmonių sveikatai, saugumui ir gerovei, 1938 m. – 37, 1939 m. – 65.  

1926 m. naujuoju vidaus reikalų ministru paskirtas Ignas Musteikis. Diplomatas Povilas Gaučys savo atsiminimuose rašo, kad kai VRM departamentų direktoriai sveikino Musteikį, jam taip pat prisistatė Darbo ir socialinės apsaugos departamento direktorius. Išgirdęs departamento pavadinimą Musteikis sušuko: „Ką? Socializmas Lietuvoje? Ne, to nebus!“ Kai jam buvo išaiškinta, kad socialinė apsauga nieko bendro su komunizmu neturi, Musteikis nusiramino ir daugiau nebesipriešino šio departamento buvimui jo valdomoje ministerijoje.

Vidaus reikalų ministras nuo 1927 m. gruodžio 1 d. Socialinės apsaugos inspektoriaus pareigas pavedė eiti Vyriausiajam darbo inspektoriui. Dokumentuose jis vadinamas Vyriausiu darbo ir socialinės apsaugos inspektoriumi. Inspektorius buvo pavaldus Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento direktoriui, nuo 1930 m. vasario mėn. – vidaus reikalų ministrui. 1935 m. įsteigta Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialinės apsaugos inspekcija nuo 1937 m. birželio panaikinta ir įsteigtas Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialinės apsaugos departamentas. Jis ir prižiūrėjo darbo inspekcijų veiklą.

1940 m. Lietuvoje dirbo apie 50 darbo inspektorių.

Politikai suprato darbo apsaugos reikšmę

Darbo inspekcija savo veikloje vadovavosi Lietuvos įstatymais. Ne vienas jų reglamentavo saugą darbe. 1922 m. Lietuvos Konstitucija reikalavo saugoti ir globoti darbo žmogaus pajėgą. 1938 m. Konstitucija skelbė valstybės siekį įgalinti dirbantį žmogų ir jo šeimą naudotis kultūros gyvenimu, turėti darbą ir laiko poilsiui. Darbo laikas, atostogos ir poilsis, kaip „Lietuvių enciklopedijoje“ rašo J. Paplėnas, buvo ypač globojami Lietuvos darbo apsaugos įstatymų. Darbo apsauga pradėta rūpintis iš karto atgavus suverenumą.

Lietuvos politikai, pasak istoriko A. Jakubčionio, pradėję kurti modernią Lietuvą, suprato socialinės ir darbo apsaugos reikšmę.

Darbo apsaugos sistemos kūrimą nulėmė sunki darbininkų padėtis. Carų okupuotoje Lietuvoje buvo dirbama 10–11 valandų per parą. Jau 1919 m. pabaigoje priimtas Darbo dienos ilgumo įstatymas, kuriame numatyta 8 val. darbo diena dirbantiesiems fabrikuose ir ne ilgesnė kaip 10 val. darbo diena prekybos įmonėse, išskyrus maisto parduotuves ir valgyklas, iki 48 val. darbo savaitė dirbant pramonės įmonėse. Beje, už įstatymo pažeidimą baudos buvo didelės – nuo 50 iki 1 000 litų bauda arba areštas iki 4 savaičių. Vėlesniais metais numatytos kompensacijų išmokos atleidžiamiems iš darbo darbininkams (2 savaičių atlyginimo dydžio už kiekvienus dirbtus metus), įteisintas darbininkų privalomas poilsis ir nedarbas švenčių dienomis. Darbo dienos ilgumas dirbant žemės ūkyje daugiausia priklausė nuo sezono: vasarą buvo dirbama apie 12, žiemą – iki 8 valandų. Įstaigų tarnautojai per savaitę dirbo 6 dienas po 6 valandas.

DI steigimas

Nuo 1919 m. pradėta rūpintis ir dvaruose dirbusiais žemės ūkio darbininkais. Priimtas atitinkamas įstatymas, draudęs žemės ūkio darbininkus išmesti ar neleisti jiems gyventi dvarams priklausiusiuose pastatuose. 1921 m. priimtas Dvarų darbininkų samdymo ir atstatymo įstatymas, 1929 m. – Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas. 1930 m. Normalinės samdos sutarčių sąlygos nustatė žemės ūkio samdiniui ordinarininkui ne mažiau kaip 12 ir metiniam samdiniui – ne mažiau kaip 6 laisvas dienas per metus.

Pramonės darbininkų ir darbdavių santykiai iki 1933 m. tvarkyti remiantis Rusijos pramonės darbo įstatais, kiek modifikuotais 1921 m. pataisomis, vėliau papildytais Darbo inspekcijos įstatymo ir jo vykdymo instrukcijos nuostatomis.
Beje, Lietuvoje nebuvo specialių darbo teismų. Darbo ginčus sprendė paprastieji teismai, o ginčus dėl pramonės atlygių normų – Vyriausio darbo inspektoriaus, pramonės ir darbininkų atstovų komisija. Taigi šią komisiją galima laikyti dabartinių darbo ginčų komisijų promote.

1933 m. priimtas Pramonės darbininkų samdos įstatymas, pakeitęs iki tol galiojusį Lietuvai pritaikytą, dar carinės Rusijos laikais priimtą įstatymą, kuris numatė samdos sutarčių sudarymą, darbo užmokesčio priklausymą nuo pragyvenimo minimumo. Įstatymas nustatė darbininkui, dirbusiam įmonėje vienus metus, 10 darbo dienų atostogų, o nuo 1934 m. – 12 darbo dienų su atlyginimu. 1933 m. įstatymas uždraudė mokėti atlyginimą sutartų pinigų vietoje kuponais, duona, prekėmis ir kitais daiktais. Be teisėtos priežasties sutartį nutraukusį samdytoją įstatymas įpareigojo mokėti samdiniui nuo 1 iki 14 savaičių uždarbio. Samdytojas turėjo teisę bausti darbininką už netinkamą darbą ir įmonės tvarkos ardymą. Įstatymui nusižengusiems įmonių vadovams numatytos baudos iki 500 litų.

Pagal šį įstatymą Vyriausiasis darbo inspektorius nustatė darbo atsiskaitomosios knygelės formą. Darbdavys privalėjo išduoti knygelę darbininkui ne vėliau kaip per 7 dienas nuo darbo pradžios. Darbo knygelėje buvo nurodoma darbininko vardas, pavardė, darbo sutarties galiojimo laikas, uždarbis, išmokėtos sumos ir išlaikymai, darbo įstatymų bei taisyklių ištraukos apie darbininkų teises ir pareigas.

1928 m. Tarptautinės darbo organizacijos konferencija priėmė darbo atlyginimo minimumo konvenciją. Lietuvoje bendro visai valstybei pramonės darbininkų darbo atlyginimo nebuvo, tačiau nuo 1934 m. darbo inspektoriai turėjo teisę vietose reguliuoti pramonės darbininkų atlyginimus. Įmonės įpareigotos teikti darbo inspektoriui tvirtinti atlygių normas. Samdytojas privalėjo mokėti ne mažesnius atlygius už patvirtintus. Jei samdytojas ir darbo inspektorius nesutardavo, normas nustatydavo Vidaus reikalų ministerijos sudaryta Vyriausiojo darbo inspektoriaus, pramonininkų ir darbininkų atstovų komisija. Nuo 1930 m. buvo nustatomi ir vidutiniai žemės ūkio samdinių atlyginimai.

1934 m. patvirtintos Pramonės darbininkų sveikatai ir gyvybei saugoti taisyklės, kurios reglamentavo darbo patalpų apšvietimą, vėdinimą, šildymą, švarą, įrenginių priežiūrą, apsaugos priemonių išdavimą, darbuotojų sveikatos tikrinimų tvarką ir kt. 1936 m. priimtas Draudimų nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas, apėmęs pramonę ir jai artimas šakas, 1938 m. – Nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų dirbančiųjų žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymas.
Iki 1934 m. Lietuva ratifikavo 6 tarptautines darbo saugos konvencijas: dėl moterų darbo naktį; vaikų nakties darbo pramonėje, 8 val. darbo dienos ir 48 val. savaitės pramonės įmonėse nustatyti; dėl darbininkų ligos draudimo, savaitinio poilsio pramonės įmonėse; svetimšalių ir savų piliečių darbininkų traktavimo lygybės, atlyginant nelaimingus darbo atsitikimus. 1932 m. Lietuva sudarė ir 1933 m. ratifikavo specialią Lietuvos ir Argentinos konvenciją dėl indemnizacijos už nelaimingus darbo atsitikimus.

Dėmesys moterims ir vaikams

Svarbu pažymėti, kad tiek Darbo inspekcijos įstatyme, tiek jo vykdymo instrukcijoje ypatingas dėmesys skiriamas moterų, mažamečių ir jaunuolių darbo, sveikatos ir gyvybės apsaugai. Inspektoriai turėjo domėtis, ar vykdomi jų apsaugos įstatymai, ar nesamdomi mažamečiai iki 12 metų, ar laikomasi nurodymų dėl moterų ir paauglių nakties darbo ir nustatytų darbo dienos ilgumo, pakaitų ir mažamečių poilsio taisyklių, ar nenaudojami mažamečiai tokiems darbams, kuriuos jiems draudžiama dirbti. Inspekcija turėjo teisę išduoti leidimus priimti darbininkus mokinius ir nurodyti jų darbo bei atlyginimo sąlygas.
1933 m. priimtas samdos įstatymas uždraudė samdyti 14 metų nesulaukusius vaikus, 1935 m. taisyklės jau leido darbininkais mokiniais samdyti vaikus nuo 14 metų amžiaus. 17 metų neturinčio darbininko mokinio atsiskaitomojoje knygelėje būtinas tėvų arba globėjų sutikimo parašas. Taisyklės įpareigojo darbdavį tinkamai apmokyti mokinį, neversti dirbti pašalinių darbų ir mokėti sutartą atlyginimą, dėl kurio dydžio savo sąlygas gali pareikšti darbo inspektorius, leisdamas įmonei priimti darbininkus mokinius.

Metams bėgant keitėsi pavadinimai

Darbo ir socialės apsaugos ministerija (1919-04-15–1919-12-01)
Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos departamentas (1919-12-02–1920-05-21)
Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių, darbo ir socialės apsaugos departamentas (1920-05-22–1921-03-28)
Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos departamentas (1921-03-29–1923-12-31)
Vyriausiasis darbo inspektorius (1924-01-01–1927-11-30)
Vyriausias darbo ir socialės apsaugos inspektorius (1927-12-01–1934-12-31)
Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos inspekcija (1935-01-01–1937-05-31)
Vidaus reikalų ministerijos Darbo ir socialės apsaugos departamentas (1937-06-01–1940-06-30)
Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas.